Pagėgiai griūva: kiek dar valdžia žiūrės pro pirštus į kraštą, tampantį vaiduokliu?

Sugriuvę pastatai ne tik bjauroja bendrą vaizdą, bet ir kelia tiesioginę grėsmę gyventojų saugumui. Tačiau vietos valdžia, atrodo, pasirinko stebėtojo, o ne sprendimų priėmėjo vaidmenį.

Apleistų pastatų sąrašas ilgas ir vis augantis. Vienas ryškiausių pavyzdžių – pastatas pačiame Pagėgių centre, Vydūno ir Birutės gatvių sankirtoje. Ar tai vizitinė miesto kortelė, kurią norime rodyti svečiams ir patiems sau? Dar vienas liūdnas pavyzdys – buvęs kolūkio pastatas Benininkuose, apleistas ir grėsmingai byrantis. Vilkyškių pieninės griuvėsiai stovi Vilkyškių centre, lyg tylus paminklas savivaldybės neveiklumui.

Ir tai – tik ledkalnio viršūnė. Artimiausiu metu tų pastatų gali daugėti: neprižiūrimi liko pagrindiniai Stoniškių ir Šilgalių mokyklų pastatai. Net Pagėgių Algimanto Mackaus gimnazija – ne pačios geriausios būklės. Šios švietimo įstaigos stadionas toks nesaugus, kad vaikai gali susižeisti vien tik bėgiodami per kūno kultūros pamokas.

O kur dar Panemunė – mažiausias miestas Lietuvoje, kuris galėtų būti unikali turizmo traukos vieta, bet šiandien primena apleistą vaiduoklių miestelį. Siaubingai apgriuvę, visai apleisti pastatai stovi lyg išsigandę patys savo šešėlio. Namas prie namo – be langų, be stogo, su byrančiomis sienomis. Tokia aplinka – ne tik gėda visai savivaldybei, bet ir reali grėsmė gyventojų sveikatai bei saugumui. Ar šitaip atrodo „besirūpinanti“ valdžia?

Suprantama, kad ne visi šie pastatai priklauso savivaldybei. Tačiau tai – ne pasiteisinimas. Kitos savivaldybės Lietuvoje, pavyzdžiui, Marijampolė, Kalvarija ar Širvintos seniai rado veiksmingus būdus spręsti tokią problemą. Ten savivalda veikia aktyviai: derasi su savininkais, siūlo lengvatas, atleidžia nuo žemės ar nekilnojamojo turto mokesčio, jei šie įsipareigoja sutvarkyti pastatus, ypač jų fasadus. Tokiu būdu Marijampolė atgaivino senąją universalinę parduotuvę, turgavietę, net apleistus fabrikų pastatus. Miestų vaizdai keičiasi, o gyventojai jaučiasi saugesni ir didžiuojasi savo aplinka.

O štai Pagėgiai – lyg įstrigę laike. Valdžia turi įrankių: griežtinti NT mokesčius tiems, kurie apleidžia savo turtą, įspėti, bendradarbiauti, siūlyti lengvatas, skirti prioritetą bendram gėriui. Bet kol kas – daug pasakanti tyla. Ar tai – abejingumas? Ar negebėjimas veikti?