Su liaudies šokiu per gyvenimą

- Kokia buvo pirmoji pažintis su šokiu? Kaip ji tęsėsi?

- Vaikystėje įspūdį darė matyti baleto spektakliai, transliuojami per televiziją (televizija tuo metu dar buvo nespalvota). Labai norėjau, kad mama nupirktų suknelę lanką (dabar jau žinau, kaip vadinasi „Pačkutė“), kurią apsivilkusi galėčiau ant pirštų galiukų suktis (turbūt daugelio mažų mergaičių svajonė). O šokio pirmoji mokytoja buvo Virginija Čėsnienė darželyje „Pušelė“. Labai aiškiai prisimenu, kaip šokome šokį su lankais „Čiunga čianga“ ir „Kalinka“. Ketvirtoje vidurinėje mokykloje (dabar Šilutės Pamario progimnazija) pradinėse klasėse šokio mokė Audronė Stanišauskienė, kuri pati buvo to meto šokių kolektyvo „Rezginėlė“ šokėja. Teko šokti ir pionierių namuose. Nuo devintos klasės pradėjau šokti Šilutės kultūros centre, šokių kolektyve „Rezginėlė“, kuriam vadovavo Regina Puodžiuvienė. Kolektyvas tuo metu buvo stiprus, pajėgus, turėjo daug gerų šokėjų, vystė plačią koncertinę veiklą, buvo prestižas šokti šiame kolektyve. Tikriausiai jame šokant ir kilo pirmosios svajonės siekti choreografinio meistriškumo.

- Kur studijavote šokio meną? Kokie prisiminimai išlikę?

- 1990 metais baigusi vidurinę mokyklą norėjau stoti į Klaipėdos universiteto choreografijos specialybę, tačiau tais metais buvo renkamas tik pramoginių šokių kursas. Kadangi aš buvau šokusi tik liaudiškus šokius, tad pasirinkau mokytis choreografijos su liaudiška pakraipa Vilniaus kultūros mokykloje. Baigusi šią mokyklą, grįžau į Šilutę ir pradėjau dirbti Šilutės 1-ojoje vidurinėje. Vėliau, 1996 m., įstojau į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. Pasirinkau choreografijos specialybės studijas. Tikriausiai čia ir subrendau kaip tikras choreografas. Šios studijos buvo visapusiškos, profesionalios, reiklios. Sutikau daug puikių liaudiško šokio korifėjų, iš kurių semte sėmiau choreografines paslaptis ir žinias. Liaudiško šokio pagrindų ir subtilybių  mokė dėstytoja doc. Almutė Gražulienė. Jos sukurtos liaudiško šokio pamokos tarsi koncertai, mini montažai. Profesorius Juozas Gudavičius dėstė  dainų šventės pagrindus, mokė aikštės brėžinių meno. Istorinio šokio mokė dėstytoja doc. Tulija Zinčiukienė, charakterinio šokio – Nadežda Zelenskaja, šokio kompozicijos – Juozas Januška, papročių ir tradicijos – doc. Jūratė Čapaitė. Tik patys gražiausi atsiminimai apie šiuos mano mokytojus. Dirbdama dažnai prisimenu jų pamokas ir įdiegtus įgūdžius.

- Kur buvo pirmoji darbovietė?

- Pirmoji mano darbo vieta, dar grįžus po studijų Vilniuje, buvo Šilutės pirmoji gimnazija, kurioje išdirbau dvejus metus. Kaip dabar pamenu šiltą gimnazijos direktorės Reginos  Milukienės priėmimą. Jie kaip tik ieškojo pamainos mokytojui Jonui Vilkiui, kuris atsisakė šokių dėl sveikatos problemų. Dirbau dvejus metus mokykloje šokių būrelio vadove. Manau, sekėsi neblogai. Pati jauna, gimnazijoje dirbo tuo metu nemažai jaunų mokytojų, buvo smagu. Paskatinta protingų žmonių, kad reikia įgyti aukštąjį išsilavinimą, išėjau iš gimnazijos ir pratęsiau studijas Klaipėdoje. Mokiausi ketverius metus, o penktais vėl grįžau į Šilutę ginti diplominio darbo. Darbo vieta Pirmojoje gimnazijoje buvo laisva, o diplominį darbą gyniau Šilutės kultūros centro kolektyve „Rezginėlė“. Čia atnaujinau draugystę su vadove Regina Puodžiuviene. 

- Dirbate su gimnazistais ir pradinukais. Koks skirtumas ugdant skirtingo amžiaus šokėjus?

- Dirbant su mažaisiais šokėjais reikia daugiau žaismo, kūrybos, spontaniškumo, energijos, o su gimnazistais – jau solidžiau, viskas ramiau, išmintingiau. Gal kas ir stebėsis, kodėl dirbu dviejose mokyklose. Todėl, kad nėra nuostabesnio dalyko, kai pats tuos mažus berniukus ir mergaites išmokai nuo pat mažens gražiausių šokio dalykų, juos sulipdai, susidraugauji. Jie tampa kaip šeima, ir auga visi drauge, vedami šokio ritmu. O kai jau prakutusius nuvežu kur nors į šokių konkursą, sulaukiu komentarų: „Na va, šoka mergaitės kaip vadovė, visos manieros tavo“. Labai smagu pamatyti save savo ugdytiniuose, tai tarsi įvertinimas, savęs realizavimas. Smagu, kai scenoje šoka nuo mažiausių iki didžiausių, tarsi didelė šeima. Dėl to labai  noriu įnorinti vaikų tėvelius šokti, kad vaikai matytų gyvą pavyzdį. Pavyko užauginti vieną grupę nuo pirmos klasės iki 12-os, tačiau nelemtoji pandemija mums stipriai pakenkė.

- Ar visada buvo tik liaudies šokiai? Kodėl liaudies šokiai? Kodėl taip svarbu išlaikyti tautinių šokių tradicijas?

- Man patinka visi šokio žanrai, esu smalsi. Studijų metu susipažinome su visais įmanomais žanrais, tačiau, kaip ir minėjau, nuo pat mažens šokau liaudiškus šokius, todėl pasirinkau šią kryptį. Dar pasakysiu taip: liaudiškas šokis – tai daugelio menų sintezė, sujungianti judesį, muziką, dainą, žaidimą, sceninę išraišką ir kitus elementus. Tai labai ypatinga meno sritis, džiuginanti akis, maloniai veikianti klausą. Jame glūdi mūsų tautos šaknys, atsispindi mūsų tautos papročiai ir tradicijos. Na, kaip be jų? Kaip galima užauginti mažą žmogutį be pagrindo po kojomis? Manau, šokis vienas iš pačių smagiausių formų supažindinti jaunąją kartą su mūsų tautos palikimu. Dažnas sako: „Aš nemoku šokti“, o aš atsakau: „O tu pirma pabandyk“. Manau, žmogaus prigimtis sutverta judėjimui, todėl reikia skatinti savo kūną paklusti.

- Ką reiškia dalyvauti Dainų ir šokių šventėse? Ką reiškia, kai visa Lietuva šoka pagal tavo choreografiją?

- Į dainų šventės kūrybinę grupę mane atvedė ir prie komandos prašė prisijungti mano studijų kuratorius profesorius Vidmantas Mačiulskis. Tai buvo 2009 m. Dainų šventė. Dėkinga jam už patirtį, pasitikėjimą.

Dirbti šventėje – tai nenusakomas jausmas. Kai prieš tave stovi 4 500 žmonių, ir jie paklūsta tavo balsui, tavo ritmo takto skaičiavimui... Tai užburia, pagaugais skruzdėliukai bėgioja. Žinoma, pasiruošimas šiam darbui didžiulis, įtampa, abejonės – paklus – nepaklus, ar supras, ar išgirs tavo sumanymą. Tai didžiulis kūrybinis meno vadovo darbas, ir tuo pačiu – visos kūrybinės grupės.

- Ar daug pastangų reikia įdėti, kad šokėjų veiduose atsispindėtų tos emocijos, kurių jūs norėtumėte? O gal tai atsiranda savaime?

- Tikrai ne savaime. Pirmiausia, šokyje emociją diktuoja pats šokio siužetas, charakteris, apie ką jis? Tuomet mokome mokinius išreikšti tas reikalingas emocijas, pasitelkiant aktorystės, šokio įvairiomis technikomis ir, žinoma, širdimi, vidumi. Norint užauginti emocionalų šokėją, va ir reikia jį auginti nuo pat mažens.

- Kokius šokius labiausiai mėgstate?

- Labai patinka šokiai su ryškia išraiška, mintimi. Šokiai su atributika, jie dažniausiai būna žaismingi, smagūs.

- Ar šokių repeticijos vien tik malonumas? Ar tenka nubraukti karčią ašarą?

- Be repeticijų nebūtų koncertų.

- Ar sekate savo buvusių mokinių šokėjų kūrybinį kelią?

- Džiaugiuosi, kad jau turiu pasekėjų. Kaip tik šiais metais mano „Atlajos“ šokėjas Germanas Urbonavičius ginasi diplominį darbą Kauno liaudiškų šokių kolektyve „Džiugūnas“.

Jau susitinkame seminaruose, renginiuose. Labai smagu. Didžiausios jam sėkmės.

- Kokių savybių reikia šokių mokytojai? Iš kur semiatės energijos?

- Manau, kiekvienas mokytojas yra savitas ir turi surasti savo vadovavimo taktikas, metodikas. Dėl energijos? Tiesiog tokia prigimtis, būna dienų, kartais ir sunkesnių, bet disciplina ir žodis „reikia“ užveda variklį.

- Ne vienas apdovanojimas Jūsų rankose. Kuris pats brangiausias?

- Apdovanojimai primena nuveiktus darbus. Pats brangiausias įvertinimas – „Atlajos“ kolektyvui konkurse „AUKSO PAUKŠTĖ“.

- Koks jausmas, kai Jūsų mokiniai šoka Šilutės žiūrovui?

- Labai smagus. Miela matyti, kaip jie stengiasi, kaip jie pergyvena, kaip jie bėgioja, kad nepavėluotų į savo pasirodymą.

- Ką mėgstate veikti laisvalaikiu?

- Turiu nemažai pomėgių, kurie daugeliui moterų patinka: konditerija, mezgimas, siuvinėjimas, knygų skaitymas (tik dabar labai trūksta laiko), sodininkystė. Kelionės? Tik koncertinės.

- Koks mėgstamiausias gamtos kampelis? Kur dažniausiai einate pasivaikščioti?

- Važiuoju į mišką, aš – uogautoja. Ir grybams jaučiu šiek tiek simpatijų.

- Apie ką dar svajojate?

- Turiu gražių svajonių, bet noriu kol kas tyliai pasvajoti, kad išsipildytų. Iš tiesų, labai džiaugiuosi už suteiktą galimybę gimnazijoje vystyti savo kūrybinę veiklą jau 25 metus. Na, dar dvejus iki studijų metų, tad iš viso bus 27-eri. Dėkoju administracijai ir visam kolektyvui už supratingumą ir palaikymą.

P. S. Laukiantis koncertas bus mums kaip žydintis pavasario pasveikinimas – visų šilutiškių gėrio ir grožio šventė.