Vienišas jaunasis ūkininkas visą save atiduoda ūkiui

Sėdome pašnekesiui. Artūras – kuklus, mandagus, atrodytų musės negalintis nuskriausti vyriškis. Klausėme, kuo verčiasi, o jis vis kukliai kartojo: „Tai ne apie mane turite rašyti. Mes paprasti maži ūkininkėliai. Turime 25 karves ir keletą prieauglių. Na, dar yra javų laukai – dirbamos žemės turime apie 70 ha. Bet man gerai – pats sau esu šeimininkas, pats skirstausi darbus ir laiką. Turiu automechaniko specialybę, bet kas tai yra dirbti valdišką darbą nežinau. O šiaip tai ūkininkaujam, sukamės kažkaip ir viskas. Aišku, sunkoka, nes sumažino išmokas už pieną, bet kažkaip išsiverčiame“. Artūras ūkininkauja nuo mažų dienų.  Jo mama pasakojo, kad būdamas vos 6–7 metų jau sėdėjo už traktoriaus vairo ir net važiavo: „Amžiną atilsį vyras šį įvykį ir papasakojo, kai būdamas laukuose vos infarkto negavo pamatęs į jį važiuojantį traktorių. Už traktoriaus vairo niekas nesėdėjo, tik po to, kai sustojo, išlipo mūsų Artūras – ūgiu lygus su priekine traktoriaus padanga“.  

Kažkada jų ūkis buvo mišrus – turėjo ir karvių, ir kiaulių, ir bulves bei kitas kultūras augino, bet atėjo ta diena, kai jie liko vieni – mirė tėtis. O jis buvęs tikrai dideliu ramsčiu namuose. „Tada pagalvojome, o kam mums tos kiaulės? Jos tik užima vietą, o užauginti jas išeina tas pats, kaip nusipirkti iš kitų ūkininkų jau paskerstą. Jei dabar sugalvotume išplėsti turimą karvių skaičių – neturėtume kur. Pilnas tvartas“, – pasakojo Artūro mama. Moteris tarstelėjo, kad jau norėtų, jog Artūras į namus parvestų marčią: „Tik kad nė viena nenori eiti į tvartą darbuotis. Visoms nepatinka ūkio darbai. Kitos mano metų jau turi po kelis anūkus, o aš džiaugiuosi savo dukrelės atžala“. Mažoji labai daug padeda močiutei: „Va, sodinome svogūnus. Viską mažoji pati padarė, sukišo svogūnėlius, subėrė sėklas. Tikra mažoji pagalbininkė. Net vasarą, kai auginame viščiukus, esu rami dėl jų. Netenka sukti galvos, ar viščiukai turės vandens ar lesalo – viskuo pasirūpina mano mažasis džiaugsmas“.

Vargsta ūkininkas Arūnas su šernais, gervėmis bei žąsimis. „O ką darysi. Juk nestovėsi laukuose kas valandą ir nebaidysi nei šernų, nei paukščių. Sveikata yra brangiau, ir jos jokiais pinigais neatpirksi. Žinoma, iš naujo patręšti laukus yra labai brangu, kaip ir atsodinti, bet tokia jau ūkininkų dalia. Medžiotojai šernus šiuo metu maitinasi, jaukinasi, o jie tuo pačiu lenda į laukus, bet ką mes galime padaryti? Nieko. Tik kantriai išlaukti, kol jie bus nušauti. Kai per visas televizijos laidas šūkavo, jog reikia visus šernus iššaudyti, mes čia Rusnėje negirdėjome nė vieno šūvio“ , - pasakojo rusniškis.

Taip ir slenka A. Urbono dienos – vienas sukasi ūkyje kaip vijurkas. Žinoma, gyvenant su mama neliūdna, bet jo akys išduoda, kad jam labai reikalinga antroji puselė šalia.