Aplinkosaugininkai laukia reformų pabaigos: mus pavertė atpirkimo ožiais

Aplinkos ministerija, jai pavaldžių institucijų vadovai, politikai nuolat nesutaria tarpusavyje, aktyviai diskutuoja ir sprendžia dilemą „kas būtų geriau, kokių dar reformų imtis, ką keisti“. Savo ruožtu aplinkosaugininkai duria pirštu į ilgametes „tradicijas“ – įvairius bandymus reformuoti sistemą ir padarytas klaidas. Atpirkimo ožiais šioje situacijoje tampa ne kas kitas kaip eiliniai pareigūnai.

„Aplinkosaugos sistema jau nualinta metai iš metų nesibaigiančių reformų, pareigūnai nori pagaliau pradėti normaliai dirbti. Toks nepastovumas kenkia ir visai sistemai, ir patiems darbuotojams. Pastarieji turi gyventi pastovioje reformų baimėje, o kai kurie neapsikentę palieka tarnybą. Ne kartą reikalavome nemažinti regionuose ir rajonuose esančių pareigybių skaičiaus, nes per eilę metų augant darbų srautams ir funkcijų skaičiui, darbo vietų nedaugėjo. Rezultato – nėra“, - teigia LAASDPS pirmininkas Vaidas Laukys.

Galime pasimokyti iš kaimynų estų

Estijos aplinkos apsaugos inspekcijoje apie 70 proc. darbuotojų atlieka aplinkos apsaugos kontrolės funkcijas regionuose ir tik 30 proc. – atsakingi už administravimą, konsultacijas ar kontrolės koordinavimą.

„Palyginimui pas mus iš 573 pareigybių Regionų aplinkos apsaugos departamentuose (RAAD) 264 pareigybės yra miesto ir rajono agentūrose. Dar virš 40 pareigybių yra Valstybinėje aplinkos apsaugos tarnyboje (VAAT). Vadinasi, tiesiogiai aplinkos apsaugos kontrolės funkcijas atlieka mažiau nei 50 proc. darbuotojų“, - vardija LAASDPS vadovas.

LAASDPS ne kartą siūlė steigti kuo mažiau skyrių ir labiau orientuotis į ekspertus, kurie galėtų specializuotis atitinkamose veiklos srityse. Tokiu būdu sistema būtų mobilesnė, nereikėtų dažnų reformų. Taip pat būtų aiškiai atskirtos RAAD rajonuose ir skyriuose bei VAAT skyriuje dirbančių pareigūnų funkcijos, jos nesidubliuotų, būtų išsaugotas dirbančiųjų skaičius, sudarytos palankios sąlygos vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę, išlaisvinti nuo perteklinio „popierinio“ darbo.

Reformų buvo ne viena

2002 m. Valstybinė miškų kontrolė iš miškų urėdijų buvo perkelta į Valstybinę aplinkos apsaugos inspekciją (VAAI), o 2004 m. perduota RAAD. 2012 m. ši funkcija atiduota Valstybinei miškų tarnybai, tuo pačiu perkeliant ir darbuotojus. 2009 m. VAAI ir Jūrinių tyrimų centras buvo prijungti prie Aplinkos apsaugos agentūros (AAA), tačiau Vidaus auditas pripažino, kad tai buvo klaida.

2013 m. Aplinkos ministerija (AM) atliko AAA ir RAAD funkcijų vidaus auditą. Nuspręsta, kad aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės priežiūros funkcijas reikia koncentruoti naujai steigiamoje institucijoje – Valstybinėje aplinkos apsaugos tarnyboje, kuri 2014 m. birželį ir buvo įsteigta. Šiai naujajai tarnybai turėtų būti pavaldūs RAAD. Valstybinė kontrolė būtų atskirta nuo leidimų išdavimo šias funkcijas koncentruojant AAA.

Sparčiai įsukta reformų karuselė sustoti negali. Praėjusių metų rudenį buvo kilęs noras iš 59 rajono ar miesto agentūrų palikti tik 20, atitinkamai naikinant agentūrų vedėjų ir referenčių pareigybes. Sulaukus pasipriešinimo, apsiribota kuklesniais užmojais ir panaikintos tik kelios agentūros, bet atsisakyta referenčių, o jų darbą nuo šiol turi atlikti patys pareigūnai.

Dar buvo nutarta pertvarkyti RAAD vidines struktūras, kurios įsigalios nuo š. m. birželio 1 d., tačiau visa tai greitai gali vėl keistis, jeigu RAAD taps VAAT struktūriniais padaliniais.

„Prie pertvarkų neigiamo poveikio prisidėjo ir 2008-ųjų ekonominė krizė, kurios metu teko mažinti darbuotojų skaičių, nors darbo krūviai ir papildomos funkcijos nuo to laiko tik augo. Paradoksalu, tačiau, nepaisant visų buvusių bandymų, šiandien kalbame, kad reikia didinti efektyvumą.

Kodėl optimizavimas paprastai suprantamas kaip regioninių etatų perkėlimas į centrines įstaigas, kurios dažniausiai būna Vilniuje? Kodėl galvojama, kad vienas ar kitas skyrius, o ne darbuotojas įstaigoje atlieka konkretų darbą? Kodėl profesinių sąjungų atstovamas vengiama pateikti būsimų naujų ir naikinamų pareigybių sąrašus?“, - retorinius klausimus užduoda V. Laukys.

Būdravimą sugalvojo, o lėšų skirti pamiršo

VAAT vadovas Vytautas Eidikonis pastaruoju metu džiūgauja atsiradusiu būdravimu. Žinoma, tai geriau negu nieko, tačiau toli gražu ne visi regionuose dirbantys pareigūnai yra patenkinti šia naujove.

„Būdravimas – pasirengimas vykdyti aplinkos apsaugos kontrolę – po darbo nors ir suteikia nedidelį priedą prie skurdaus pareigūno atlygio, tačiau labai suvaržo jo asmeninę laisvę. Tokie pavyzdžiai, kai dėl darbuotojų rajonuose ir regionuose trūkumo yra būdraujama apie mėnesį laiko, verčia susimąstyti ir pagalvoti ar toks darbo režimas neturės darbuotojams neigiamų sveikatos padarinių“, - svarsto V. Laukys.

2014 m. pabaigoje profesinės sąjungos, kartu su AM, RAAD, VAAT ir Valstybinės darbo inspekcijos atstovais diskutavo apie būdravimą, kur buvo įvardinta, kad tokio analogo Darbo kodekse nėra, o toks darbas atitinka budėjimą namuose. Anot LAASDPS pirmininko, tokiu režimu ir turėtų būti reaguojama į gyventojų pranešimus apie aplinkosaugos pažeidimus po darbo ir poilsio dienomis.

Viena iš bėdų, trukdančių sutvarkyti būdravimo sistemą, – lėšų trūkumas. Tuo tarpu patys aplinkosaugininkai įsitikinę, kad prieš priimant tokius sprendimus, būtina aiškiai įvardinti siekiamus tikslus, atlikti išsamią atliekamų funkcijų ir darbo krūvių analizę, išklausyti darbuotojų ir jų atstovų argumentus. Priešingu atveju neapibrėžtumas kelia įtampą darbuotojų tarpe, kelia daug abejonių, o aplinkos apsaugos sistemai neabejotiną žalą.

Profesinė sąjunga jau ne kartą savo nuogąstavimus dėl pareigūnams kylančių problemų ir nesibaigiančių reformų išsakė tiek AM, tiek RAAD vadovybei. Jeigu ir toliau pareigūnų atstovų siūlymai bus ignoruojami, aplinkosaugininkai žada imtis aktyvesnių veiksmų.