Visa tiesa, kokias išeitines gauna iš darbų išeinantys lietuviai

O jei ir sulaukia, ji būna 2-3 atlyginimų dydžių, rodo „Sodros“ duomenys.

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos vadovė Gražina Gruzdienė tvirtina, kad darbuotojai yra verčiami išeiti savo noru, taip finansinę naštą užkraunant valstybei, o jeigu būtų priimtas liberalesnis Darbo kodeksas, dirbančiųjų situacija dar pablogėtų.

Advokatė Jurgita Venckutė pripažįsta, kad ją stebina dideli išėjusių savo noru ir pasibaigusių terminuotų sutarčių skaičiai.

Šiuo metu galiojantis Darbo kodeksas numato 2-4 mėnesių įspėjimo terminą ir 1-6 mėnesių išeitinę kompensaciją, priklausomai nuo darbo stažo.

Tuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis sako, kad situacija yra priešinga – dabar padėties šeimininkai yra darbuotojai, kurių labai trūksta ir kurie laisvai migruoja tarp darbdavių.

Daugiau nei 90 proc. – be išeitinių

„Sodros“ duomenimis, pernai iš viso nutraukta 565 tūkst. darbo sutarčių, iš jų 112 tūkst. suėjus terminui. Tai sudaro maždaug penktadalį visų nutrauktų darbo sutarčių.

Darbdavio iniciatyva nutraukta 0,69 proc. sutarčių - 3,9 tūkst. sutarčių, atleidžiamiems darbuotojams kompensuota 12,6 tūkst. mėnesių. Skaičiuojant vidutiniškai, kiekvienas atleistas darbuotojas gavo vidutinę 3,2 mėnesių atlyginimo dydžio išeitinę išmoką. Skaičiuojant pagal vidutinį atlyginimą, jie gavo apie 1700 eurų.

Tuo metu šalių susitarimu nutraukta 4,5 proc. arba 25,6 tūkst. sutarčių, darbuotojams kompensuota 52 tūkst. mėnesių darbo užmokesčio. Vidutiniškai kiekvienas išėjęs šalių susitarimu gavo dviejų mėnesių atlyginimo dydžio kompensaciją. Jeigu skaičiuotume pagal šalyje esantį vidutinį atlyginimą, tokie darbuotojai gavo po maždaug 1053 eurus.

Daugiausiai – apie 70 proc. – visų darbo santykių nutrūko darbuotojo pareiškimu. Pernai tokiu būdu nutraukta 391 tūkst. sutarčių.

Kai darbo sutartis nutraukiama darbuotojo valia arba pasibaigus terminuotai sutarčiai, išeitinė išmoka nepriklauso.

„Išeitinė išmoka arba kompensacija numatyta nutraukiant sutartį darbdavio iniciatyva arba šalių sutarimu. Kokį atlyginimą uždirbo vienaip ar kitaip atleisti darbuotojai negalime pasakyti“, – DELFI sakė „Sodros“ atstovas spaudai Martynas Žilionis.

Taip pat „Sodros“ duomenimis, Lietuvoje yra daugiau nei 1,3 mln. dirbančiųjų, o minimalią algą arba mažiau gauna per 200 tūkst. dirbančiųjų. Tai yra beveik penktadalis visų šalies dirbančiųjų.

Buvęs Valstybinės darbo inspekcijos viršininkas, dabar advokatu dirbantis Vilius Mačiulaitis DELFI yra sakęs, kad 2010-2011 m., kai buvo ekonomikos nuosmukio pikas, o nedarbas buvo keliolika procentų, daugiau nei 350 tūkst. darbuotojų tais metais iš darbo išėjo savo noru.

Tik mažiau nei pusei procento darbą paliekančių žmonių buvo pritaikytas Darbo kodekso straipsnis, leidžiantis atleidimą dėl ekonominių priežasčių.

Išeina patys, nes bijo

Gražina Gruzdienė

© DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

Lietuvos maistininkų profesinės sąjungos pirmininkė Gražina Gruzdienė sakė, kad darbuotojai formaliai savo noru išeina bijodami konfliktų.

„Pasitaiko, kad pasiūloma, kad atsiradus darbo juos vėl priims, mažuose miesteliuose žmonės bijo reikalauti, nes paskui visai niekur darbo negaus. Pas mus buvo atvejis, kai viename mieste buvo pasakyta, kad šito niekur nepriimkite, nes jis kelia problemų. Ir taip būna žaidžiama“, – DELFI komentavo ji.

Pašnekovės teigimu, valstybė turėtų rūpintis ir kontroliuoti, kad darbuotojai iš darbo būtų atleidžiami laikantis įstatymų.

„Tokiu būdu verslas užkaria valstybei visas socialines išlaidas. Kai žmogus išeina iš darbo negavęs pajamų, jis kreipiasi į darbo biržą, paskui gauna socialines išmokas, kompensacijas už šildymą. Normalios valstybės tai sprendžia visai kitaip“, – dėstė G. Gruzdienė.

Jos teigimu, pavyzdžiui, Skandinavijoje siekiama žmogų kuo ilgiau išlaikyti darbo rinkoje, taigi periodiškai tikrinama jų sveikata, vyresni darbuotojai siunčiami į sanatorijas.

„Ten tuo rūpinasi pats verslas. O pas mus sakoma, kad tai yra ne verslo atsakomybė. Žmogų nualina per viršvalandžius, suminį darbą laiką, o paskui sako valstybei, imkit ir gydykit. (…) Taip mes visus išsiųsime į Norvegiją. Baisu“, – piktinosi profsąjungos vadovė.

Jos nuomone, jeigu būtų pritarta siūlomam naujam Darbo kodekso projektui, situacija būtų dar blogesnė.

„Tada pigi kvalifikuota darbo jėga dirbtų iki iškritimo. Dabar žada, kad įsteigs naujų darbo vietų. Tačiau klausimas, kokias darbo vietas jie steigs? Ar jie steigs gerai apmokamas, saugias su geromis darbo sąlygomis, ar tokias, kur bus garantuojama viena darbo valanda per mėnesį? Ką mes iš to laimime kaip valstybė? Reikia galvoti ne tik apie savo bizniuką. Kai matai kitas šalis, tiesiog gaila. Matome, kokia yra mūsų žmonių psichologinė būklė. Ką mes iš to laimime?“, – kalbėjo G. Gruzdienė.

Profsąjungos taip pat yra akcentavusios, kad naujame Darbo kodekso projekte mažinamos nėščių moterų garantijos suteikiant teisę nutraukti terminuotas darbo sutartis jų nėštumo metu, o dirbančioms pagal neterminuotą darbo sutartį darbo vieta išsaugoma tik keturis mėnesius po vaiko gimimo, vietoj dabar numatytų trejų metų.

Taip pat mažinamos ir tėvų, auginančių vaikus iki trijų metų, garantijos panaikinant darbdavio pareigą išsaugoti darbo vietą ir priimti juos į darbą po vaiko priežiūros atostogų.

Kamuolys yra darbuotojų rankose

Robertas Dargis

© DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

Tuo metu Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis yra įsitikinęs, kad priežastys, dėl kurių nutraukiamos darbo sutartys, atspindi realią darbo rinkos situaciją šalyje.

„Mažiausiai dvejus metus kalbu, kad šiandien kamuolys yra darbuotojų pusėje. Jie renkasi, kur dirbti, kiek pinigų gauti, ar jiems siūlomos tinkamos ar netinkamos darbo sąlygos. Šiandien darbdaviai su žiburiu ieško darbuotojų, kurie galėtų užtikrinti įmonių augimą ir išlikimą. Dabartinė diskusija yra dirtinai sukurta, nes esminis dalykas, kuris saugo žmogų nuo darbo netekimo, yra ne įstatymas, o jo kvalifikacija, žinios ir gebėjimai. Apie tai šiandien mažiausiai kalbama“, – DELFI komentavo jis.

Konfederacijos prezidentas pripažįsta, kad anksčiau būdavo atvejų, kai darbuotojai būdavo verčiami parašyti prašymą išeiti iš darbo savo noru.

„Tačiau dabar drįsčiau teigti, kad dviejų trečdalių bendrovių augimo perspektyva tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų. Reikia suprasti, kad globaliame pasaulyje daug kas yra pasikeitę. Jeigu anksčiau mes galėjome planuoti 5-7 metus į priekį, tai šiandien esant tokiai konkurencingai aplinkai ir globalizacijai, niekas nebegali planuoti trejų metų į priekį. Šiandien kompanijų sėkmė yra jos kvalifikuoto personalo rankose. Aš kalbu apie kvalifikuotus, mokslus baigusius ir besidominčius tobulėjimu žmones“, – sakė jis.

Paklaustas, kaip tuomet, trūkstant darbuotojų, išeina taip, kad iki penktadalio visų dirbančiųjų gauna minimalią arba mažesnę algą, R. Dargis sakė abejojantis statistika.

„Aš drįsčiau teigti, kad šiandien įmonėse už minimalią algą dirba tik keli procentai žmonių. Turbūt tai rodo šešėlio mastą, tačiau nereikia pamiršti, kad rajonuose mažos įmonės veikia minimalių atlyginimų lygmenyje. Ten žmonės neturi kvalifikacijos, jie yra pririšti prie vietos, nes turi natūrinius ūkius, iš kurių gauna dalį pajamų. Ir juos ta situacija tenkina“, – tvirtino pašnekovas.

Stebina bent du dalykai

Jurgita Venckutė

© Asmeninio archyvo nuotr.

Paprašyta pakomentuoti „Sodros“ duomenis advokatų kontoros „Sorainen“ Darbo teisės praktikos vadovė Jurgita Venckutė sakė, kad ją stebina du dalykai: dideli atleidimo iš darbo darbuotojo prašymu ir pasibaigusių terminuotų sutarčių skaičiai.

„Stebina nepaprastai aukštas atleidimų procentas darbuotojo prašymu, lyginant su atleidimais darbdavio iniciatyva ir ypač šalių susitarimu. Žemą atleidimų darbdavio iniciatyva skaičių gali iš dalies lemti šiuo metu galiojančios sudėtingos Darbo kodekso taisyklės, dėl kurių tokie atleidimai yra rizikingi darbdaviui“, – DELFI sakė ji.

Kitas stebinantis reiškinys yra didelis procentas pasibaigusių terminuotų darbo sutarčių. Šiuo metu galiojantis Darbo kodeksas nustato griežtus reikalavimus ir apribojimus terminuotų darbo sutarčių sudarymui. Tuo metu naujajame dokumente siūloma leisti terminuotas sutartis sudaryti laisviau.

„Teoriškai jos neturėtų būti paplitęs reiškinys. Gali būti, jog šiuo atveju statistiką veikia laikinojo įdarbinimo įmonių veikla ir jų verslo plėtra pastaraisiais metais. Laikinojo įdarbinimo įmonėms galiojantys įstatymai leidžia sudaryti terminuotas darbo sutartis įprastomis sąlygomis. Tikėtina, kad naujasis Darbo kodeksas paskatins terminuotų darbo sutarčių sudarymą ir kitais atvejais, t. y. esant standartiniams darbo santykiams. Darbo kodekso projektas numato iš esmės lengvesnes sąlygas terminuotoms darbo sutartims, lyginant su dabartiniu reglamentavimu“, – sakė advokatė.

J. Venckutės nuomone, nors naujasis Darbo kodeksas sumažintų darbdavio sąnaudas atleidžiant darbuotojus be jų kaltės, tačiau atleidimas vis tiek išliktų rizikingas.

„Tačiau nuogąstauju, kad darbo sutarties nutraukimas darbdavio sprendimu išliks rizikingas ir biurokratizuotas procesas net ir priėmus naują Darbo kodeksą. Ginčo atveju darbdavys turės įrodyti konkrečias atleidimo priežastis. Galimų priežasčių sąrašas ir įrodinėjimo reikalavimai Darbo kodekso projekte yra griežtesni, lyginant su galiojančiu Darbo kodeksu“, – pabrėžė ji.

Advokatė svarsto, kad galbūt naujasis Darbo kodeksas paskatintų dažniau nutraukti darbo sutartis šalių susitarimu išmokant kompensaciją.