Lietuvos valstybinių miškų sistema išliks stabili!

Šiuo metu miškai Lietuvoje užima 32,7 proc. arba daugiau kaip 2 mln. ha visos valstybės teritorijos. Dalis jų, beveik 35 proc. privatūs, dalis rezervuoti nuosavybės teisės atkūrimui, o apie pusė jų – valstybiniai miškai. Tiek valstybinius, tiek ir kitus miškus Lietuvoje prižiūri 42 valstybės įmonės – miškų urėdijos. Dabartiniu metu tokia miškų valdymo forma yra racionaliausia – tai įrodo ir skaičiai. Nuo 2001 m. šalies miškuose auginamos medienos ištekliai padidėjo nuo 364 mln.m3 iki v521 mln. m3, pajamos iš miškininkystės veiklos augo nuo 325,5 mln. Lt iki 577,9 mln. Lt, o į valstybės biudžetą sumokėti mokesčiai išaugo nuo 94,5 mln. Lt iki 233,9 mln. Lt.

Teigiamai buvo vertinami Lietuvos miškininkystės rezultatai ir tarptautiniu mastu. Šiuo metu mūsų šalis pagal miškų našumą užima devintąją vietą Europoje ir keturioliktąją pasaulyje (FAO, Globalforest resuorces assessment 2015). Užsienio ekspertai, vertindami įvairių šalių miško išteklių vertės bei miškų naudojimo racionalumo rodiklių pokyčius per pastarąjį dešimtmetį, Lietuvos miškininkystės veiklą pripažino kaip vieną geriausių pasaulyje (Environmental Performance Index, 2012), o Jeilio universiteto (JAV) mokslininkai 2012 m. Lietuvos miškus pripažino geriausiai tvarkomais pasaulyje!

Tačiau ne visų požiūris Lietuvoje į miškus vienodas – jau kone dešimtmetis vyksta kryptingas valstybinių miškų sistemos puolimas. Pradžioje miškų urėdijos susilaukdavo iš verslininkų kaltinimų, esą jos neaprūpina žaliavomis vietinės medienos perdirbimo pramonės, o pirmenybę teikia medienos eksportui į užsienį. Tačiau statistika parodė visai kitką – iš Lietuvos valstybinių miškų eksportuojama kur kas mažiau medienos negu iš Latvijos ar Estijos valstybinių miškų.

Tuomet, siekiant diskredituoti valstybinę miškų sistemą, buvo nusamdyti užsienio analitikai, kurie išanalizavę mūsų miškininkų veiklą, kaip vieną iš galimų kelių pateikė Latvijos variantą. Taip Lietuvoje buvo iškeltas populistinis šūkis vietoj 42 miškų urėdijų įkurti vieną valstybinę miškų įmonę. Taip atsirado ir visuomenei buvo paskelbta mistinio „Visuomio“ idėja...

Suprantama, tokia „reorganizacija“ nebūtų vien iškabų keitimas ir kėdžių stumdymas – ji aiškiai veda į valstybinių miškų privatizavimą. Kam ji būtų naudinga? Aišku, už jos slypi tam tikros verslininkų dalies noras, suklaidinant visuomenę ir šalies vadovus, Lietuvos miškų vietoje palikti „kalnus kelmuotus“, kaip kad atsitiko Latvijoje ir Estijoje. Niekas nekalba nei apie tai, kur plauks pinigai už parduotą mišką, nei apie tai, kas rūpinsis vietos infrastruktūra, spręs socialines problemas, remontuos kelius, gesins gaisrus, rūpinsis melioracija, tvarkys poilsinius miškus ir kt.

Laimei, mes neskaitlinga tauta ir beveik visi pažįstame ar bent jau žinome vieni kitus, todėl neskubame aklai pasitikėti ir gerbiamais „konsultantais“, kurie neretai ieško kvailesnių už save. Mūsų valdžia taip pat supranta, kad miškininkų įnašas į Lietuvos biudžetą neišgelbės valstybės finansų sistemos – miškų urėdijų sumokami mokesčiai šalies biudžete tesudaro dešimtąsias procento dalis. Tuo tarpu nesaikingai kirsdami mišką, galime jį prarasti ne tik kaip ūkio veiklos subjektą, bet ir kaip neišsenkantį Lietuvos žmonių egzistencijos šaltinį.

Įvertinęs tokios „reorganizacijos“ privalumus ir grėsmes, Seimo Aplinkos apsaugos komitetas suskato ne tik kuo greičiau išsklaidyti gandus apie galimą naująją „reorganizaciją“, bet ir užkirsti kelią naujiems mėginimams, nes dabartinis Miškų įstatymas nereglamentuoja miškų urėdijos skaičiaus.

– Dabartinė miškų valdymo sistema, suformuota per septyniolika metų, yra racionali ir dirba efektyviai, o keisti ją, vadovaujantis Lietuvos teisės aktais, galima tik esant neišvengiamai būtinybei, – kalbėjo balandžio 15 d. vykusiame Seimo Aplinkos apsaugos komiteto posėdyje svarstant valstybinių miškų sistemos valdymo klausimą šio komiteto pirmininkas Algimantas Salamakinas.

Ir iš tiesų: rezultatai rodo, kad pastarąjį dešimtmetį efektyviausiai dirbo vidutinio dydio, valdančios apie 25 tūkst. ha miškų, urėdijos. Ir iš tiesų: siūlymas, kad valstybinius Lietuvos miškus galėtų tvarkyti keletas labai stambių įmonių, daugelio patyrusių Lietuvos miškininkų nuomone, būtų komandinio administravimo metodų sugrąžinimas. Juo labiau, kad šioje srityje Lietuva jau turi karčią patirtį, kuomet buvo kuriami miškų ūkio susivienijimai...

Taigi, totalinis centralizavimas ir monopolistinių įmonių įkūrimas ne tik neprisidėtų prie valstybinio miško plėtros, bet ir sutrikdytų pakankamai stabiliai funkcionuojantį valstybinį miško ūkį, o taip pat neišvengiamai sukeltų neigiamas ekonomines pasekmes, silpnintų susiformavusius rinkos santykius. Be to, sumažinus darbuotojų skaičių, suprastėtų miškininkystės darbų kontrolė, daugėtų problemų miško ir aplinkos apsaugos srityje, o socialines problemas, susijusias su staigiu didesnio darbuotojų skaičiaus atleidimu, tektų spręsti valstybės biudžeto lėšomis...

Todėl Seimo Aplinkos apsaugos komitetas š. m. balandžio 15 d. posėdyje apsvarstė Seimo narių pasiūlymus, teiktus Miškų įstatymo Nr. I-671 1 ir 7 straipsnių pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-1381 (3) ir, atsižvelgdamas į tai, kad miškai yra didžiulis valstybės turtas ir miškų ūkio politikos kryptis nustato Seimas, taip pat siekdamas užtikrinti darbo vietų stabilumą bei užkirsti kelią bandymams apjungti ar mažinti urėdijų skaičių neatlikus išsamios analizės, kaip miškų ūkio veiklą padaryti dar efektyvesnę valstybiniuose miškuose, pritarė Seimo narių V. Bukausko, P. Gražulio ir A. Palionio pasiūlymui papildyti Miškų įstatymo 7 straipsnio 1 dalį sakiniu „Lietuvos Respublikoje veiklą vykdo 42 miškų urėdijos“,.