Kai tau 22-eji ir gyvenimas nuostabus!

- Trumpai papasakok apie save.

- Man 22-eji metai. Baigiau Kultūrinės veiklos, etnokultūros specializacijos studijas Klaipėdos valstybinėje kolegijoje. Nuo 2014 m. kovo dirbu Senųjų kaimo tradicijų kultūros centre etnografe-vadybininke.

- Tavo manymu, ar sunku Lietuvoje savo kelią surasti jaunimui? Su kokiomis kliūtimis teko susidurti pačiai? O gal neteko?

- Išties manau, kad sunku, tačiau pačiai susidurti su šia problema neteko, nes dar net nebaigusi studijų jau dirbau pagal savo specialybę. Šiais laikais jaunimui sunku rasti darbą apie kurį svajoja, nes net ir baigus studijas darbdaviai nesutinka priimti jaunų specialistų dėl patirties stokos.

- Esi šio XXI amžiaus jaunimo atstovė. Daugelis tavo bendraamžių seniausiai išvyko į užsienį arba bando įsikurti viename iš Lietuvos didmiesčių. Pati baigei studijas ir įsidarbinai čia, nedidelėje gyvenvietėje. Kas pastūmėjo čia įsikurti?

- Likti čia nusprendžiau būtent dėl to, kad, kaip ir minėjau, gavau galimybę dirbti kultūros centre. Ne kiekvienam jaunam specialistui pasitaiko tokia proga, todėl net nesvarsčiusi sutikau. Manau, tai neįkainojama patirtis.

- Darbas Senųjų kaimo tradicijų kultūros centre, koks jis? Kaip jame sekasi atrasti save? Juk darbuotis pradėjai dar visai neseniai.

- Taip, atrodo neseniai, bet jau praėjo metai. Net nepajutau kaip greitai bėga laikas. Esu labai laiminga gavusi galimybę dirbti kultūros centre. Su dideliais sunkumais nesusidūriau, manau, esu ten, kur ir turiu būti. Šis darbas man labai patinka, todėl ir einasi viskas lengvai. Vienintelis minusas, kad esu maksimalistė, viską turiu padaryti taip, kaip nusipiešiu savo galvoje. Kartais tai užima daugiau laiko nei turėtų, o viską padaryti galima daug paprasčiau. Manau, tai patirties trūkumas. Kai turėsiu daugiau patirties, išmoksiu laiką taupyti. 6-erius metus Senųjų kaimo tradicijų kultūros centre priklausiau folkloro ansambliui „Bikavėlė”, jau tada žinojau, kuo noriu būti užaugusi. Džiaugiuosi, kad viskas, apie ką svajojau, pildosi.

- Ateities planai?

- Planuoju stoti į universitetą, tęsti studijas. Kultūra man patinka, tad ir studijos bus su tuo susijusios. Dirbdama kultūros centre pamačiau, kur reikėtų gilinti žinias, tad būtinai tai ir darysiu.

- Papasakok apie savo laisvalaikį. Kaip jį leidi?

- Tikriausiai kaip ir visi jauni žmonės pirmą vietą skiriu savo draugams. Daugelis jų gyvena Klaipėdoje, kiti užsienyje, tad turėdama galimybę visada stengiuosi juos aplankyti. Mėgstu paskaityti, knygas renkuosi pagal nuotaiką. Ir dar labai patinka filmai, tačiau šiuo metu sunkiai randu sau ką tinkančio, nes visi filmai jau tikriausiai peržiūrėti. Televizijos nežiūriu, nebent žinias, viską, kas domina, susirandu internete.  

- Kas tave labiausiai gyvenime žavi?

- Muzika... Nors pati nemuzikuoju, nedainuoju, tačiau labai žaviuosi tais, kurie tai daro. Muzika yra kažkas stebuklingo. Ji nuramina, perteikia jausmus. Tiesa, turiu gitarą, moku keletą akordų, bet rimtai tuo neužsiimu.

- Kas šiame gyvenimo etape tau yra įdomiausia?

- Įdomiausias šiuo metu mano darbas... Kiekvieną dieną išmokstu vis kažko naujo. Smagu, kai tobulėju dirbdama.

- Jei sužinotum, kad šiandien pasaulio pabaiga, ką nuveiktum?

- Linksmai praleisčiau laiką su savo šeima ir draugais.

- Kokiu žmogumi žaviesi ir kodėl?

- Išties žaviuosi savo direktore, kolege Maryte Matevičiene. Iš šito žmogaus šiame gyvenimo etape mokausi, kaupiu patirtį ir niekaip negaliu atsistebėti jos entuziazmu, gyvybingumu bei atsidavimu darbui. Tikrai nežinau kito tokio žmogaus, taip stipriai mylinčio kultūrą bei turinčio sugebėjimų visur viską padaryti iki galo ir suspėti laiku.

- Jeigu laimė būtų išreikšta pinigais, sakyk, ar būtum turtinga?

- Būčiau milijardierė.  

- Pabaik sakinį. Laimingiausia jaučiuosi tuomet, kai...

-  Viskas vyksta pagal planą!

- Ar gyvenime vadovaujiesi credo? Pasidalink juo ir su mumis.

- Mano credo: „Kuo daugiau darai, tuo daugiau laisvo laiko turi“. Apie šį credo yra šiokia tokia istorija. Studijuodama pirmame kurse su grupės drauge turėjome savo kolegijos televiziją. Filmuodavome reportažus, imdavome interviu įvairiuose kolegijos renginiuose... Tuo laikotarpiu buvome labai užimtos: paskaitos, darbas (tuo metu dar ir kavinėje dirbau), reportažų kūrimas... Laisvo laiko būdavo labai mažai, tačiau tai nevargino, o tik dar labiau skatino kažką veikti, užsiimti dar kažkokia veikla. Tuo laikotarpiu ir nusprendžiau, kad esu savo rogėse. Net ir tatuiruotę su šiais žodžiais pasidariau.

- Kokiu vienu būdvardžiu, tavo nuomone, draugai tave apibūdintų?

- Oi net nežinau... Linksma! Tikriausiai.

- Ar galėtum pateikti savo laimės formulę? Galbūt ja pasinaudos ir mūsų skaitytojai.

- Tokios laimės formulės nėra. Svarbiausia žinoti, ko norime ir siekti to. Kai pasieki vieno reikia neužmigti, o siekti kito tikslo. Taip darau aš. Mylimą darbą turiu, tačiau gyvenime dar daug noriu nuveikti, pamatyti, pakeliauti, tobulėti. Sieksiu savo tikslų ir vieną po kito juos įgyvendinsiu.  Taip patariu ir skaitytojams – niekada nepasiduoti norint kažką turėti.