Pasiturinčiam degutiškiui elgetavimas tapo pamėgtu gyvenimo būdu

„Jis gyvena didžiuliame gražiame name, turi keturis nuostabius vaikus, tačiau jie negali su tėvu susitvarkyti. Niekaip jo neatkalba nustoti elgetauti. Jis vaikams daro didžiulę gėdą, bet pats to nesupranta“, - kalba degutiškiai.

Nei Degučiuose, nei Žemaičių Naumiestyje turbūt nesutiksime tokių, kurie nepažinotų Algimanto Miliausko. Daugelis jį yra sutikęs, mat jis vis rymo prie parduotuvių ir praeivių kaulija pinigų. Judėti ir nukeliauti keletą kilometrų Algimantui netrukdo net dvi amputuotos jo kojos. Šliauždamas, pasistumdamas rankomis jis iš Degučių nukeliauja net į Žemaičių Naumiestį ar dar kur jam reikia.

Dienas leidžia elgetaudamas prie parduotuvių

Nuvykome į Degučius ir pirmiausia vykome į Algimanto namus, tikėdamiesi jį surasti ir pasikalbėti. Didžiulis tvarkingas namas, sutvarkyta aplinka ir gėlynai nesiderino su mūsų ieškomo Algimanto apibūdinimu. Vis dėlto neapsirikome. Durų skambutį „kankinome“ ilgai, bet durų mums niekas taip ir neatvėrė. Ką gi, išvykome prie vienos iš gyvenvietėje esančiių parduotuvių tikėdamiesi, kad jį surasime ten. Ir neapsirikome. Visai šalia laiptų, vedančių į parduotuvę, jau buvo įsitaisęs Algimantas. Vyriškis mums patvirtino, kad jo namuose lankėmės, tik jis jau buvęs pasprukęs parduotuvės link. „Matote kaip aš atrodau, kol atšliaužiau iki čia užtrukau, todėl ir nesutikote manęs namuose“, - drąsiai prakalbo Algimantas ir nieko nelaukdamas paprašė 70 centų. Degutiškis neslėpė, kad už pinigus pirksiąs butelį alaus. Vis dėlto mes paprašėme jo papasakoti savo gyvenimo istoriją ir kodėl jis vis piktina vietinius gyventojus savo nuolatiniu buvimo prie parduotuvių.

Pašnekovas buvo atviras ir maloniai pasakojo apie savo gyvenimą. Tik, nežinia, ar visą tiesą sakė, mat, vietinių teigimu, Algimantas dar ir puikus melagis. Kaip ten bebūtų, išklausėme jo gyvenimo istoriją.

Gyvenimas prasidėjo gražiai

Pats Algimantas kilęs iš Tauragės rajono. Šeimoje jie buvę trys broliai. Kartą Algimanto teta iš Lazduonėnų jį supažindino su išvaizdžia mergina Rūta. „Vyko tikros piršlybos“, - su šypsena veide pasakojo degutiškis. Piršlybos pasisekė ir vos po pusmečio draugystės, 1974-aisiais, Rūta ir Algimantas Degučiuose šoko vestuves. Netrukus gimė ir jųdviejų vaikai – sulaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų. Algimantas, pasakodamas apie savo vaikus, atrodė išdidus, gyrė atžalas už tai, kad puikiai gyvena ir gražias šeimas turi. Nepamiršo pasidžiaugti ir kad jau šešių anūkų sulaukęs. „Po vestuvių su žmona 10 metų vienoje sodyboje gyvenome čia, Degučiuose, o paskui nusipirkome tą namą, kuriame ir dabar gyvenu“, - pasakojo degutiškis. Algimantas teigė, kad tuo metu sekėsi pardavinėti bulves, pats jas daigindavo ir parduodavo, o štai žmona dirbo Degučių ūkyje vyriausiąja buhaltere.

Gyveno jie, anot Algimanto, puikiai ir nieko netrūko nei jiems, nei vaikams. Deja, prieš dvejus metus klastinga liga nusinešė Rūtos gyvybę. Didžiuliame name Algimantas liko vienas. O vienatvė juk slegia.

Vaikai tėvo neišsižadėjo

Paklaustas apie vaikus Algimantas teigė, kad jie nuolatos juo rūpinasi, kasdien atvažiuoja apžiūrėti, ar viskas gerai, atveža maisto. „Sūnus paima visą mano pensiją. Aš pats neturiu savų pinigų. Jis man nuperka maisto, atveža. Ir dabar pilna visokių dešrų“, - kalbėjo jis. Paklausėme, kodėl gi jis pats nesirūpina savo pinigais. Vyriškis sakė atvirai: „Man pinigų neduoda, kad jų nepragerčiau“.

Nors vaikai savo tėvo neišsižadėjo, tikrai juo labai rūpinasi, tačiau panašu, kad Algimantas nori gyventi kitaip. Matyt, jam patinka kitoks gyvenimo būdas, mat progų gyventi kartu su vaikais normalų, visavertį gyvenimą tikrai yra.

Ir be kojų sugeba keliauti

Degutiškis pasakojo, kad kojų netekęs jau labai seniai – prieš 12 metų. „Sutriko kraujo apytaka, atsirado venų kalkėjimas ir teko jas amputuoti. Turiu neįgaliojo vežimėlį, bet jis sugedęs. Dabar keliauju keliais, pasiremdamas rankomis. Labai sunku, pavargstu. O kai ateinu čia, prie parduotuvės, pardavėjos pradeda ant manęs šaukti“, - kalbėjo Algimantas. Prisistatyti nepanorę degutiškiai pasakojo, kad ne kartą yra matę Algimantą keliaujant be neįgaliojo vežimėlio, tiesiog šliaužiant keliu. Daugelis piktinasi tokiu vyro elgesiu ir užjaučia jo vaikus, kuriems jis esą tik gėdą darantis.

„Kol buvo žmona, viskas buvo kitaip. O dabar esu labai pasimetęs. Sunku vienam būti. Taip tylu. Jaučiuosi vienišas“, - pokalbio pabaigoje tarė Algimantas.

Vis dėlto degutiškiai Algimantui gailesčio nejaučia, ne vienas laiko pykti už kadaise pridarytus, matyt, ne itin gerus darbelius. Tad ir gero žodžio apie šį Degučių kaimo gyventoją neišgirdome.

Elgetauti pradėjo po žmonos mirties

Žinia, apie seniūnijos gyventojus, turinčius vienokių ar kitokių bėdų, bene daugiausiai žino socialiniai darbuotojai. Taigi pakalbinome Žemaičių Naumiesčio seniūnijos socialinio darbo organizatorę Almą Pupšienę ir pasiteiravome apie tai, ar niekaip negalima padėti A. Miliauskui susitvarkyti gyvenimo. „Tai yra neįgalus žmogus, turintis problemų su alkoholiu. Teikėme siūlymą apgyvendinti jį Senelių globos namuose. Vaikai yra padorūs žmonės, juo labai rūpinasi. Algimanto gėrimas iškelia visas problemas. Ne paslaptis, kad dažnai jam iškviečiama policija, būta išties nemalonių situacijų. Deja, Senelių globos namuose mums jo apgyvendinti nepavyko. Dėl jo ligos jis gali gyventi savuose namuose“, - kalbėjo A. Pupšienė. Tiesa, jam taip pat siūlyta pagalbos į namus paslauga. „Tik žmogui, kuris yra neblaivus, yra sunku teikti pagalbą, neįmanoma su apsvaigusi susikalbėti“, - teigė socialinio darbo organizatorė. Ta problema, anot A. Pupšienės, jau tęsiasi metai iš metų. Šioks toks išsigelbėjimas, kai vaikai jį apgyvendina Slaugos skyriuje – tuomet būna ramiau, bet neilgam. „Štai prieš keletą dienų iš Degučių „Molupio“ parduotuvės skambino moteris ir skundėsi, kad jis neblaivus prašo pinigų. Bet mes esame bejėgiai ką nors padaryti, nes jis yra veiksnus žmogus“, - apgailestavo seniūnijos darbuotoja.

Pasidomėjome, kada Algimantas pradėjo elgetauti ir savo buvimu prie parduotuvių, pinigų prašymu piktinti degutiškius. Pasirodo, anksčiau turėjęs bėdų su alkoholiu vyriškis bent jau neelgetaudavo ir žmonai pavykdavo jį šiek tiek pristabdyti. Anot A. Pupšienės, didesnės problemos su A. Miliausku prasidėjo po žmonos mirties. Tuomet jis ir pradėjo savo keliones prie parduotuvių, pinigų iš praeivių prašymą.

Šioje istorijoje galima įžvelgti tą tamsiąją mūsų visuomenės pusę, kuomet padorius žmones alkoholis paverčia stikliuko vergais, o tuomet gyvenimas pradeda garmėti tarsi į bedugnę. Bejėgiais tampa aplinkiniai. Deja, alkoholio vergai taip ir nesupranta, kad „skandina“ savo gyvenimą, užkerta kelią būti laimingiems kartu su savo šeimos nariais. Toks tad ir Algimanto likimas... Belieka tikėtis, kad kada nors viskas pasikeis. Tik kad nebūtų per vėlu...