Prognozė ateičiai: kur bus darbo vietų ir didesnių algų

- Kokios problemos, kalbant apie Lietuvos ateitį, jums krenta į akis?

- Didžiosios Europos valstybės, tokios kaip Prancūzija ir Vokietija, atsitiesia, tačiau dar sunkiai stojasi ant kojų, ir tai yra iššūkiu tiek trumpuoju, tiek ilguoju laikotarpiu. Esu kalbėjęs su vienu investiciniu fondu apie Lietuvą ir mes aptarėme vidutinių pajamų spąstų (angl. middle income trap) problemą. Dažnu atveju valstybės sėkmingai auga, bet vienu metu dėl politinių, kultūrinių priežasčių ar kokios nesėkmės ima ir sustoja. Tai atsitiko su Europos Sąjunga, bet kitos valstybės, pavyzdžiui, Pietų Korėja, augti nenustoja.

Manau, Lietuvai norint augimo, būtinos reformos, kitaip gyventojai taps stori ir tingūs, kaip mano šalyje Danijoje.

- Na, bet Danija - viena labiausiai išsivysčiusių valstybių Europoje?

- Tiesa, bet vienas kolega apskaičiavo, kaip BVP vienam žmogui Danijoje augo pastaruosius 15 metų - nuo 2000-ųjų. Jis pastebėjo, kad augimas siekia 2,5 proc. Jeigu pasižiūrėtume Pasaulio ekonomikos forumo skelbiamus šalių konkurencingumo rodiklius, pamatysime, kad Danija yra geroje pozicijoje, bet per pastaruosius 10-imt metų ji vis leidosi žemyn.

- Visgi Danija yra viena turtingiausių šalių Europoje vertinant pajamas vienam gyventojui?

- Taip, bet mes prarandame garą. Mums reikia iš naujo atrasti tai, kas Daniją, Vokietiją ar Pietų Korėją padarė puikiomis. Dėl nežinomų priežasčių valstybės nustoja vystytis ir sparčiai augti. „Ikea“ įkūrėjas Ingvaras Kampradas sako, kad priešaky dar laukia šlovinga ateitis, nes daugybę dalykų reikia padaryti. Manau, tame yra daug tiesos.

- Pavyzdžiui, perkelti verslus į Kiniją ir Indiją?

© DELFI (M.Ažušilio nuotr.)

- Vertinant iš istorinės perspektyvos, tai iš tiesų vyko gana sparčiai prieš keletą dešimtmečių, bet patirtis parodė, kad primityviu būdu palyginus gamybos sąnaudas Vokietijoje, tarkime, Lietuvoje, ir Kinijoje, naudos nebūtinai atsiras. Yra anekdotų, kad Kinija - artima gamybos sąnaudomis JAV, nes papildomai kainuoja ne tik logistika, bet ir mokymai, didesnė kokybės kontrolė ir panašiai.

Žinoma, Kinijoje dar galima gaminti, bet kalbant apie ateitį, mūsų manymu, bendrovės ir tiekėjai situaciją vertins kompleksiškai ir gamyba vyks ten, kus yra žaliavos, pigi energija, arba klientų bazė. Daugumai pirkėjų reikia sprendimų ir tuomet tiekėjas turi būti šalia, atvykti į susitikimus. Ilguoju laikotarpiu vien „Skype“ neužtenka. Be to, reikia įvertinti, kur yra vartotojai – vidurinioji klasė ir į juos orientuotis. Pirmiausia tai – europiečiai ir amerikiečiai.

- O Kinijos vidurinioji klasė?

- Niekas nežino, kur bus didžioji dalis viduriniosios klasės atstovų, bet prognozuojama, kad dauguma jų per kelis artėjančius dešimtmečius gyvens Azijoje. Net jei Pietų Amerikoje ar Afrikoje išsipildys pozityviausias scenarijus, regionas vis tiek neprilygs Azijai. Tačiau tuomet ir gamyba ten turi būti perkeliama ne dėl mažesnės kainos, o dėl vartotojų ir poreikių.

- Kartais verslininkai guodžiasi, kad jiems per brangu gaminti Lietuvoje, ką jau bekalbėti apie Daniją. Kokios yra Europos pramonės perspektyvos?

- Jei vertintti sąnaudas, Kinija taip pat nėra pigiausias variantas, galima verslą perkelti į Vietnamą arba Bangladešą, tačiau tas pigumas taip pat kainuoja: jie neturi infrastruktūros, politinės sistemos pagrindų, tad palyginti, kiek iš tikrųjų kainos skiriasi yra sudėtingiau.

Pasižiūrėkime į „Ikea“: jų gamyklos yra įsikūrusios įvairiose pasaulio kampeliuose, bet kiek daugiau nei 50 proc. vis dar yra Europoje. Žinoma, jie negali švaistytis pinigais ir vertina, kur gamina pigiau, tačiau galima rasti konkurencingų gamybos vietų ir Europoje, nes čia yra ir žaliavų ir pirkėjų.

- Kas laukia darbuotojų, kokios bus jų darbo vietos?

- Ilguoju laikotarpiu Europos Sąjungoje, manau, žmonės dirbs ne pramonės, o paslaugų sektoriuje. Vis dažniau kalbama apie robotus ir jų galimybes, tad darbus, kuriuos dabar teoriškai galėtų atlikti robotai, juos ir atliks. Pramonėje daugiau darbo vietų atsirastų tuomet, kai daugėtų inovacijų ir sprendimų, kartu jų atsirastų ir pramonę aptarnaujančiame paslaugų sektoriuje. Bet problema su darbais paslaugų sektoriuje yra ta, kad jie nesukuria tiek vertės, kiek darbo vietos pramonėje. Taigi, darbo nebus labai daug ir paslaugų sektoriuje jis nebus taip gerai apmokamas, kaip pramonėje.

- Ką patartumėte šiuo metu dirbantiesiems?

- Jei jaučiate, kad jūsų darbo vietos gali nebelikti, dabar yra metas įgyti naują kvalifikaciją. Jauniems žmonėms galima patarti tiek, kad pramonei jų reikia, tačiau jie turėtų mokytis spręsti kylančias problemas, o ne dirbti monotoninius darbus.

Nepaisant to, kad tobulėja automatinio vertimo technologijos, manau, naudinga mokytis skirtingų kalbų, kartu susipažįstant ir su kita kultūra. Mokytis kalbų man reiškia tarsi sakyti: „taip, mes norime su jumis bendradarbiauti“, o kai kalbamasi apie partnerystes, bendrus projektus, žmonėms verta susitikti gyvai ir bendrauti, vadinkite tai pasitikėjimu, socialiniu kapitalu ar kaip norite kitaip.

- Kokią ateitį prognozuojate pramonei Lietuvoje, Danijoje?

- Jeigu jūsų verslo modelis jums leidžia eiti kartu su tendencijomis, jūs esate saugūs ir tikri dėl savo ateities. Pavyzdžiui, Danijoje yra farmacijos įmonė „Novo Nordisk“, kuri gamina insuliną diabetu sergantiems pacientams. Sergamumas diabetu padidėjo iki epideminio lygmens, nes žmonės tunka, taigi, tokią įmonę galima įkurti bet kur, pirkėjai jau jos lauks. Jeigu esate tokio mąsto korporacija kaip „Ikea“ tik kitame sektoriuje, aišku, kad vertinsite, kiek kainuoja gamyba, bet tai tampa ne svarbiausiu veiksniu, svarbiausia, kad prekė ar paslauga būtų išskirtinė ir patraukli.

Kai kurioms bendrovėms, reikia pripažinti, yra naudinga likti nedidelėmis ir vietinėmis, ypač, kai kalbame apie maisto pramonę. Be to, dirbant konkrečioje šalyje reikia parodyti, kad tos šalies gyventojai ir tiekėjai jums rūpi, todėl ten kuriamos darbo vietos, perkamos vietinės žaliavos ir panašiai. Taip daro ir didieji greitojo maisto tinklai, kurie perka produkciją iš vietos vartotojų.

- Įdomu, ar Danijoje verslininkai dažnai sako, kad perkels savo verslą į kitą šalį dėl per didelių mokesčių?

- O taip. Mokesčiai yra sąnaudų dalis. Ar jų norima? Ne, todėl bendrovės reaguoja. Esu kalbėjęs su respublikonais iš Floridos ir kai jie sužinojo apie mūsų mokesčius, perklausė, ar mes komunistai.

Po 20 metų, manau, Lietuva taip pat bus brangi kaip ir Danija, o alternatyva tapti mažų mokesčių šalimi reiškia, kad gatvėse žmonės bus vargšais. Tai nėra trokštama ateitis, taigi, reikia priimti faktą, kad sąnaudos didelės ir jau dabar atgauti formą, imtis inovacijų ir būti gerais tose srityse, kur sekasi. Kartu reikia elgtis protingai: Danijoje, jeigu norime, kad atvažiuotų dirbti gabus specialistas ar ekspertas amerikietis, siūlome sistemą, leidžiančią jam gyventi Danijoje 3-5 metus ir mokėti mažesnius mokesčius. Jeigu jie lieka ilgiau, mokesčiai turi būti tokie, kaip ir visiems danams.

- Lietuvoje skaičiuojama, kad šešėlinės ekonomikos mastas sudaro 20-30 proc. Ar sutinkate, kad bendrovės, kurios dabar nemoka mokesčių, juos mokėtų, jei mokesčiai būtų sumažinti?

- Nesu ekspertas, bet nesutinku su tokia prielaida. Manau, šešėlinė ekonomika yra didelė problema, nes jeigu norime, kad šalis normaliai vystytųsi, prisidėti turi visi. Kai dalis žmonių ar verslų to nedaro, kitiems tenka sunkesnė našta ir mokesčiai kyla.

Imkime pavyzdį: pridėtinės vertės mokestis siekia 20 proc. Žmonės nemoka mokesčių, nes nenori atiduoti tų 20 proc. Na gerai, šis mokestis dramatiškai sumažinamas iki 7 proc. Tuomet nemokantys mokesčių vis dar gali sakyti: gerai, mes kalbame ne apie 20 proc., bet apie 7 proc., tai vis tiek yra daug. Manau, linkę slėpti mokesčius tai darytų ir dėl 7 proc. Žinoma, problema kažkiek sumažėtų, bet tai nekompensuotų praradimų. Nežinau, kaip šią problemą išspręsti.

Mes institute esame optimistais, visgi nesitikime, kad žmonės ims elgtis geriau ar bus malonesni, taigi šis iššūkis lieka: žmogaus prigimtis liks su mumis ir varge, ir džiaugsme.

- Ačiū jums už pokalbį.