G. Stakvilionio gyvenimas – lyg filmo herojaus

Šio pokalbio išskirtinumą bei svarbą pirmiausia pabrėžia Gedimino statusas – seniausias dar gyvas Pagėgių savivaldybės karo dalyvis. Be viso to jis ir mokytojas, ir medžiotojas, vyras, tėvas, senelis ir prosenelis. Gedimino žinių bagažas įspūdingas, perskaitytas ne vienas šimtas knygų, pačių įvairiausių žurnalų.

Sutikęs mus savo namuose, kuriuose jau 50 metų gyvena, Bardinų kaimo gyventojas noriai leidžiasi savo gyvenimo keliu, vesdamasis kartu ir mus.

Pirmoji meilė

„Esu tikras dzūkas“, - pasakojimą pradeda Gediminas, rodydamas žemėlapyje kaimelį, kuriame užaugo. Tai Stebulių kaimas, buvęs netoli Metelio ir Obelijos ežerų. Gediminas prisimena, kad jo tėtis kariavo už Lietuvos nepriklausomybę ir buvo tame kaime žemės gavęs. Anot pašnekovo, tas visas kaimas buvo pilnas naujakurių.

Keturis skyrius Bardinų kaimo gyventojas baigė vietos kaimo mokykloje, ten ir pirmąją meilę sutiko. „Prisimenu, kaip vaikai sakydavo: „Gediminas mergą turi“, - bendraamžių pokštus prisiminė jis. Tačiau jo ir Izabelės keliai išsiskyrė, kai Gediminas tęsė mokslus, o ji liko namuose. Iki mokyklos jam net septynis kilometrus į vieną pusę tekdavo nukulniuoti, bet tai mokslo ištroškusiam vaikui nebuvo baisu. Gedinimas pasakojo, kad gretimame kaime dar viena mergaitė eidavo kartu, tai vos porą kilometrų vienam bereikdavo pareiti. Dar tuomet jiedu nežinojo, kad ir visą likusį savo gyvenimą eis bendru keliu. 5–6 skyrius Gediminas baigė Simne. „Ten mokėsi tik turtingesniųjų vaikai, mokslas tuomet brangus buvo. Reikėjo vadovėlių, o svarbiausias mokinio daiktas buvo bateliai“, - pasakojo senjoras.

Slapstymasis tapo kasdienybe

Besimokant paskutinėje, 8 klasėje, vienos pamokos metu mokiniams berniukams mokytoja staiga liepė bėgti slėptis. Kodėl? Prasidėjo mobilizacija, o Gedimino amžiaus paauglius veždavo į Vokietiją. „Išbėgome iš pamokos ir taip baigėsi mano mokslai. Reikėjo slapstytis. Kiekvienas turėjome slėptuves, kur praleisdavome naktis. Dieną būdavo paprasčiau: pamatysi, kad kareiviai ateina, į mišką galėsi pabėgti“, - pasakojo Gediminas.

Pirmos karo dienos ryškus atsiminimas

„Birželio 22-osios rytą, švintant, išgirdome triukšmą. Galvojome, kad perkūnija, bet išbėgę į lauką pamatėme vokiečių lėktuvus, kurie skrisdami leido mirtinus šūvius. 10 valandą jau žygiavo vokiečių kariuomenė, o kareiviai šaudė į sodybas ir jas padeginėjo. Pusę kaimo sudegino. Bet man pavyko išgyventi“, - žiaurius įvykius prisiminė Gediminas.

Prieš vokiečius kovojo savo noru

Kai Gediminas ir kiti jo bendraamžiai pradėjo slapstytis, gimtajame kaime susikūrė organizacija kovai prieš  vokiečius. „Mes rinkome ginklus, aš įsitaisiau radiją, kad galėtume klausytis žinių iš pasaulio. Reikėjo radijui elektros, tai aš ją gaminausi vėjo malūnu. Su organizacija ruošėmės tam momentui, kada priartės frontas ir galėsime įsitraukti į mūšį“, - pasakojo senjoras.

Ryšininkas Sakalėlis

Gavęs nurodymą Gediminas įsitraukė į partizanų būrį, tapo Dainavos partizanų būrio ryšininku ir gavo Sakalėlio slapyvardį. „Norėjau būti Sakalu, bet buvau jaunas, tai Sakalėliu mane pavadino“, - prisiminė Gediminas. Partizanų būriui pašnekovas priklausė neilgai, vos metus. Nereikėjo jam žiemų leisti šaltuose bunkeriuose. O gavęs leidimą jis prisijungė prie kariuomenės. Daug žiaurumų jam teko matyti, bet pats, laimei, jų išvengė.

Teko laviruoti tarp miškininkų ir karių

Vėliau Gediminui teko dirbti komjaunimo centro komitete Kadrų skyriaus ryšininku. Tačiau darbas su popieriais jam buvo nemielas. „Nepatiko man tarp popierių sėdėti, juk vyko karas“, - sakė pašnekovas. Iš Vilniaus Gediminui leido grįžti į Alytų pas žmoną, ten dirbo partijos komitete instruktoriumi. O tuo metu visus jaunus vyrus siųsdavo į valsčius. Nuvykus reikėjo skirti žmonėms miško paruošą (reikėjo atstatyti sugriautus miestus, - aut. pastaba) ir agituoti žmones vykti į Klaipėdos kraštą. „Visi vykdavome ginkluoti. Aš turėjau automatą, pistoletą ir granatų. Tuo metu vyko pasipriešinimas ir buvo labai nesaugu. Bet į miškus eiti ginkluotam – savižudybė. Reikėjo saugotis nuo abiejų pusių. Taigi vieną pažymėjimą turėjau, kad esu atleistas nuo karinės tarnybos, o kitą buvau pasidaręs pats, kad esu mokytojas, - pasakojo Gediminas. – Mokytojo pažymėjimą nešiodavausi įsidėjęs į kišenę, o kariuomenės – kaklaraištyje. Jei pagaus miškininkai – parodysiu mokytojo pažymėjimą, jei kareiviai – atleidimą nuo kariuomenės“.

Tiesa, grįžus iš darbų Marcinkonyse vienas bendradarbių jį pradėjo įtarinėti, esą Gediminas užverbuotas miškininkų. O tuomet jam skirdavo pačius netikėčiausius darbus. „Mačiau, kad gyvas čia neliksiu, todėl išėjau iš darbo. Dėl to teko ir kalėjime pasėdėti. Vis dėlto greitai paleido“, - sakė Gediminas.

Apsigyveno Klaipėdos krašte

Nusprendė Gediminas pasigyventi pas tėvus Klaipėdos krašte, Stoniškiuose, kur jie jau seniau buvo atsikraustę. Baigusi seminariją atvyko ir jo žmona Nijolė. Jai nuvykus į Švietimo skyrių Pagėgiuose sužinojo, kad mokytojauti galinti ir ji, ir Gediminas. Paskyrė jiems Kožemelių ir Krokėdžių mokyklas. Jas skyrė vos du kilometrai. Ten dirbo pradinių klasių mokytojais. Gediminas prisimena, kaip iš pradžių buvo po 30–40 mokinių, o paskui jų pradėjo daugėti ir teko dirbti dviem pamainomis. „Uždirbome gerai ir 1953 metais jau galėjome nusipirkti nuosavą automobilį“, - prisiminė Gediminas. Mokytojavo jis 16 metų. Vėliau įgijo agronomo specialybę. Pirmiausia dirbo Katyčių tarybinio ūkio skyriaus valdytoju, o vėliau Bardinų kaimo ūkyje ūkvedžiu. Pašnekovas parodė ir daugybę apdovanojimų už puikų darbą. „Teko mokyti visos Tarybos sąjungos žemdirbius“, - pasakojo jis.

„Draugaujame jau 73-ejus metus“

Turbūt prisimenate Gedimino pasakojimą, kada į mokyklą jis kulniuodavo su mergaite iš gretimo kaimo. Tai ta pati mergaitė, vardu Nijolė, kurią jis vėliau vedė. „Mūsų santuokos liudijimas pažymėtas pirmu numeriu. Pasirodo, po karo Alytaus apskrityje buvome pirmieji įregistravę santuoką“, - išdidžiai pasakojo senjoras.

Anot Gedimino, su žmona jis susilaukė dviejų sūnų ir dukters, turi 7 anūkus ir net  12 proanūkių. „Apie tai visiems pasigiriu. Labai tuo didžiuojuosi, nes jie yra mano didžiausias turtas“, - atvirai sakė Gediminas. Pašnekovas jau 50 metų gyvena Bardinų kaime. Gaila jam tik vieno, kad žmona Nijolė jau 5-erius metus gyvena pas dukrą Klaipėdoje, mat nevaikšto. „Mudu draugaujame jau 73 metus“,  - šypsodamasis sakė Gediminas.

Susitikęs su žmona dainuoja dzūkiškas dainas

Senjoras pasakojo, kad pas žmoną nuvyksta labai dažnai. „Važiuodamas sugalvoju, ką susitikę veiksime. Štai (rodo atvertęs užrašų knygelę, - aut. pastaba) čia yra dzūkiškų dainų pirmosios eilutės. Pirmiausia susitikę dainuojame šias dainas kol žmona pavargsta“, - sakė jis.

„Kaip gerbia savo tautybę sprendžiu pagal tai, kaip savo vaikus pavadino“

Gediminas neslėpė, jog apie žmones iš karto susidaro nuomonę. Jis pabrėžė, kad apie tai, kaip žmogus gerbia savo tautybę, sprendžia iš to, kaip jis savo vaikus pavadino. „Mums tėvai skyrė Gedimino, Algirdo, Gintauto, Mindaugo ir Danutės vardus. Mano vaikai taip pat turi lietuviškus vardus: Giedrius, Kęstutis, Algė. Anūkai: Saulius, Dainius, Lina, Vaida, Mindaugas ir t. t. O kai gimsta proanūkiai, tai mane baimė apima, nes jiems jau visokius vardus duoda“, - neslėpė Gediminas.