Traksėdiškė E. Paulauskienė savo penkiems vaikams yra visas pasaulis

Namuose nebūna liūdna

Eglė užaugo Šilutėje, šeimoje, kurioje jie buvo keturiese. Paklausta, ar kada svajojusi apie tokią didelę šeimyną moteris nusišypsojo ir tarė: „Apie tokią didelę šeimą tikrai nesvajojau ir nė neįsivaizdavau, kad tokią turėsiu. Bet nuo mažens sakiau, kad noriu būti darželio auklėtoja. Ja netapau, bet štai dabar mano namuose tikras darželis“. Eglė kartu su vyru Valerijumi augina 19 metų Vitaliją, 15-metę Karoliną, 8-erių Justą, 5-erių Akvilę ir vos dvejų metukų Ugnę. Vis dėlto vasaros viduryje šeima pasipildys dar vienu nariu. Anot traksėdiškės, turėtų gimti berniukas. Visa šeima tikisi, kad gydytojų prognozės išsipildys, mat, kaip patys juokauja, mergaičių Paulauskų namuose jau ir taip pakanka.

Šios šeimos namuose niekuomet nebūna liūdna, retai kada nutyla ir vaikų balsai. „Čia nuolatos vyksta šurmulys. O kai vaikų nėra, atrodo, kad kažko trūksta“, - apie kasdienybę pasakojo Eglė. Moteris neslėpė, kad aplinkiniai stebisi, kaip daugiavaikei mamai pavyksta visur suspėti, bet Eglė jiems vis sakanti, jog reikia susiplanuoti laiką ir viską įmanoma padaryti. Planuoti laiką ir paskirstyti darbus traksėdiškė išties moka.

Aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje

Pradėti vardyti Eglės užsiėmimus derėtų nuo to, kad dar tuomet, kai ji mokėsi M. Jankaus pagrindinėje mokykloje, mokytoja Rūta Čiuželienė išmokė mezgimo ir nėrimo paslapčių. „Už tai mokytojai esu labai dėkinga“, - kalbėjo mūsų pašnekovė. Tiesa, šį pomėgį buvo pamiršusi beveik du dešimtmečius, bet dabar ir vėl ėmė kurti nuostabius darbus ir jais puošti ne tik savo vaikus, bet ir aplinkinius. Dar Eglė gamina įvairiausius papuošalus iš biserio karoliukų, o šį amatą jau perėmė ir viena iš dukrų.  

Traksėdiškė aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Jau trejus metus, nuo pat asociacijos „Traksėdžių viltis“ įkūrimo, eina pirmininkės pareigas. Šiemet tapo ir sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijos „Šilutės viltis“ pirmininke. Dainuoja šios bendruomenės chore, ir nusprendė prisiminti dar vieną pomėgį – grojimą akordeonu. Veiklos išties daug, bet, anot Eglės, viskam užtenka laiko. „Esu pelėda, todėl mano laikas prasideda tuomet, kai vaikai užmiega“, - pasakojo ji. Moteris prisipažino, kad visa ši veikla jai tarsi terapija, padeda užsimiršti.

Daro viską, kad neįgalaus sūnaus gyvenimas būtų laimingas

Užsimiršti Eglei kartais išties reikia. Vienintelis sūnus, kurio be galo laukė ir Eglė, ir Valerijus, ir, žinoma, sesutės serga sunkia liga. Berniukui diagnozuotas Dauno sindromas. Žinia tėvams buvo netikėta ir be galo skaudi. „Reikėjo nusiraminti, susitaikyti ir daryti viską, kad sūnaus gyvenimas būtų kaip įmanoma laimingesnis. Žinoma, tam prireikė labai daug mūsų visų pastangų. Nėjome lengviausiu keliu, norime, kad mūsų vaikas integruotųsi į visuomenę, mokytųsi“, - sakė Eglė. Auginti neįgalų vaiką, išties nėra paprasta, o dar kai aplink zuja keturi kiti vaikai, su savo poreikiais ir norais. Nors, anot traksėdiškės, dažnai su Justu būna žymiai paprasčiau: „Jam ką nors paduodi, jis įsijaučia į tą veiklą ir ilgai ja užsiima. O štai mergaitės vieną minutę nori vieno, kitą – jau kito“.

Moteris neslėpė, kad tuomet, kai aplinkiniai sužinojo, jog Justas serga, sulaukdavo įvairiausių reakcijų. Deja, bet buvo ir neigiamų... „Sunkiausia vaikams, nes jie mokykloje iš kitų mokinių sulaukdavo patyčių dėl to, kad jų brolis neįgalus. Bet po kiek laiko viskas pasikeitė. Tiesiog anksčiau vaikų draugai apie tai nieko nežinodavo ir tai jiems atrodydavo blogai. Sunku Justui bendrauti ir savame kieme, mat jis nekalba, o vaikai jo bijo. Vis dėlto dažniausiai tarp vaikų atsiranda vienas, kuris jį užstoja ir tuomet visi kartu pradeda labai gražiai žaisti. Manau, kad toks elgesys atsiranda dėl nežinojimo. Bet reikia pripažinti, kad mūsų visuomenėje neįgalių vaikų vis daugėja, jų negalima uždaryti į specialiąsias mokyklas. Reikia leisti tokiems vaikams integruotis į visuomenę“, - apie šių dienų problemas kalbėjo E. Paulauskienė.

Moteris deda visas pastangas, kad sūnus kuo labiau integruotųsi į visuomenę, nebūtų atskirtas ir uždarytas kokioje nors įstaigoje. Jau kitąmet berniukas iškeliaus į Žibų pradinę mokyklą ir ten pagal specialią programą mokysis.

Reikia daug kalbėtis ir pykčių nebebus

Akimirkos ir poilsis dviese Eglei ir Valerijui yra prabanga. Jei kur vyksta, tai tik visa šeimyna kartu. Anot traksėdiškės, abiem labai patinka grybauti, uogauti, pabūti gamtoje. „Buvimo tik dviese, tiesą sakant, net neįsivaizduojame“, - atviravo traksėdiškė.

Paklausta, kaip pavyksta šeimai sutarti be pykčių, Eglė sakė atvirai: „Parodykite man šeimą, kurioje nebūtų pykčių? Tačiau mes pykstamės išties mažai, mat neturime tam laiko. Be to, visuomet stengiamės išsikalbėti, išklausyti vienas kitą, o tuomet ir pykčių nebebūna. Puikiai prisimenu, kaip dar būdama maža nuvykdavau pas senelius. Atsimenu, kaip nuo  ketvirtos valandos ryto jie prabudę kalbėdavosi. Tuo metu galvojau, kaip jiems taip nesimiega. O seneliai visuomet sakydavo, kad mokėjimas išsikalbėti yra vertybė ir tuomet pykčių nebelieka. Jie man puikus pavyzdys, mat gražiai pragyveno net 50 metų kartu“.

Kadangi jau šį sekmadienį, gegužės 3-iąją, minėsime išskirtinę šventę – Motinos dieną, Eglė siunčia pačius didžiausius sveikinimus mamoms Juditai Montvilienei ir Antaninai Paulauskienei bei dėkoja už begalinį rūpestį ir pagalbą.