Pas globėjus užaugęs vaikinas kuria savo gyvenimą

Į „Šilokarčemos“ klausimą, ar užtenka tiek pinigų pragyventi, A. Plačas atsakė: „Sąžiningai pasakius, tikrai ne. Kadangi vienas gyvenu, stengiuosi centą prie cento dėti, tikrai neišlaidauju kaip kiti. Nuomoju butą Vytauto gatvėje. Yra tik tualetas ir šaltas vanduo, daugiau jokių patogumų“.

A. Plačas dešimt metų gyveno pas globėjus, kurie ir padėjo surasti tą butą. Prieš tai dvejus metus gyveno Pagėgių vaikų globos namuose, nes mirė jo tėvai. „Mirė nuo gėrimo ir nuo smurto, vienas kitą labai mušė. Nenorėčiau tokio gyvenimo, kokį patyriau, kokį mačiau“, - pasakojo A. Plačas.

Vaikinas sakė esąs dėkingas buvusiems globėjams Birutei ir Vincui Marozams, gyvenantiems Sodų gatvėje, Pagėgiuose, labai jam padėjusiems tuos dešimt metų.

„Dabar man yra dvidešimt ketveri metai. Jie pasakė: „Jau laikas tau išeiti į savo gyvenimą, jau esi suaugęs“. Tuomet man buvo dvidešimt treji“, - sakė A. Plačas.

Buvę jo globėjai gyvena trijų kambarių bute, nes vaikai jau palikę tėvų namus. Trys gyvena ir dirba Vokietijoje, dukra gyvena Kaune, o vienas sūnus – Šilgalių kaime. Lyg ir yra vietos buvusių globėjų namuose, bet...

„Buvo labai skaudu, kai reikėjo išeiti. Savaitę laiko buvo sunku vienam gyventi, bet pripratau. Padėkojau nuoširdžiai jiems, nupirkau dovanų. Tėveliui nupirkau tokį gerą įrankį, kuriuo galima į sieną gręžti, kalti, sukti varžtus. O mamai nupirkau vonios spintelę – labai gražią. Ji man anksčiau buvo sakiusi: „Artūriuk, nupirk man vonios spintelę“. Pasakiau – gerai, ir nupirkau. Atsidėkojau tėvams tikrai“, - pasakojo vaikinas.

Jis pasidžiaugė tik tuo, kad nuo balandžio pradžios pavyko įsidarbinti Pagėgių seniūnijoje viešiesiems darbams dviejų mėnesių laikotarpiui. Gaus minimalų atlyginimą – pusę jo mokės seniūnija, kitą pusę – darbo birža. Suma bus žymiai didesnė nei ta 101 euro bedarbio pašalpa. Gaila, kad viešuosius darbus dirbti galima tik du mėnesius.

A. Plačas šypsodamasis pasakė ir dar vieną džiugią naujieną – jau ketvirtas mėnuo, kaip jis turi draugę, gyvenančią Tauragėje.

„Esu labai laimingas, jos vardas – Gintarė, - pasakojo vaikinas. – Šiuo metu ji nedirba, augina septynių mėnesių amžiaus vaikiuką. Susipažinau su Gintare socialiniame tinkle „Facebook“.

O gal Artūras ir Gintarė jau planuoja vestuves? „Ne, tikrai ne. Dar tikrai ilgai galvoti reikėtų apie vestuves“, - buvo atviras galbūt būsimasis jaunikis.

Bet gali atsitikti taip, kad jį pašauks į armiją, ir vestuvės nusikels mažiausiai devynis mėnesius į ateitį... Paklaustas, ar norėtų atlikti būtinąją karinę tarnybą, svarstė: „Apie tai dar reikėtų pagalvoti. Gal ir gerai būtų...“.

Artimiausi A. Plačo planai – susirasti Tauragėje darbą, o paskui išsinuomoti ten butą. Taip jis bus arčiau draugės Gintarės.