Usėnuose – ūkininkų rojus

Jaunas ir pilnas entuziazmo ūkininkas

28-erių Aivaras Bardauskis šiuo metu savo ūkyje turi apie 150 mėsinių galvijų. „Ūkyje darbuojamės dabar jau trise. Labai gerai, kad neseniai į ūkį atėjo mano brolis. Pamėginęs valdišką darbą vis dėlto nusprendė grįžti į kaimą ir atsiduoti ūkiui. Žinoma, labai sunku, kai trūksta pagalbininkų, bet kad tų pagalbininkų labai sunku rasti. Dažniausia būna taip, kad dirba iki pirmos algos, o po to – gaudyk vėją laukuose, kol jis tos algos nepragers. Kai prageria – grįžta atgal, bet man tokių darbuotojų nereikia. Be darbų savo ūkyje dar padedu ir tėvams. Taip ir lakstau per dieną. Šeima mane daugiausiai mato žiemą, o pavasarį aš keliuosi 6 ryto, o 7 valandą aš jau darbuojuosi. Grįžtu vėlai vakare, kai šeimyna jau miega. Skauda žmonai širdį, bet ką padarysi. Skauda ir man, kad retai matau šeimą, bet jei nedirbsiu, nieko neturėsim. Žiemą, kai buvo mažai darbų, namuose pats savo rankomis pasidariau remontą. Žinoma, dar šio to trūksta, bet būtinai viską pabaigsiu“, - pasakojo Aivaras.

Kai atvykome į  Aivaro namus, jo paties neradome. Mus mielai priėmė jo žavioji žmona. Moteris tik liūdnokai nusišypso, kai paklausėme, ar dažnai mato savo vyrą. „Man ūkyje nėra ką veikti. Žinoma, kai reikia, visada pagelbėju, bet iš esmės mano rankų ten nereikia. Persikėliau čia iš Šilutės, ir, žinokit, tikrai nesigailiu. Man čia labai patinka, ir miesto visiškai netrūksta“, – pasakojo Aivaro žmona. Apžiūrėjome ir jaunųjų ūkininkų ūkį. Didelėje remontuojamoje fermoje (dalyje jos, kol kita pusė sulauks remonto pabaigos, - aut. pastaba) glaudžiasi galvijai. Aivaras skubėjo parodyti savo gražiausią ir išskirtinį galviją. „Gaila bus parduoti, bet ateina tam tikras amžius ir tenka juos parduoti, pirkti jaunesnius“, – sakė Aivaras.

Ūkyje draugiškai darbuojasi visa šeima

Atsisveikinę su jaunuoju ūkininku nuvykome pas kitą Usėnuose sėkmingai ūkininkaujantį Joną Bartkų. Liepų gatvėje Bartkų šeimos išsiskiria iš visų kitų. Kieme mus pasitiko energingoji  ir geros nuotaikos nestokojanti Jono žmona Ieva. Susėdome pokalbiui: „Kažko labai daug apie mūsų ūkį nepapasakosiu. Auginame, kaip aš sakau, duoną. Turime 300 ha žemės. Sakote, daug? Ne, tai dar palyginus nedidelis plotas. Darbuojamės ne vieni, labai padeda vaikai. Tiesa, viena dukra – mano pirmagimė – gyvena ir darbuojasi Klaipėdoje. Ji nuo vaikystės norėjo ir tapo rūbų dizainere, o visi kiti vaikai – čia, šalia mūsų. Nuolat vieni kitus matome, padedame vienas kitam. Visus su ūkiu susijusius reikalus, išskyrus darbus su technika, atlieku aš. Anksčiau ir buhalteriją pati tvarkydavau, o dabar tam turime buhalterę. Ir mano metai jau nebe tie, kad galėčiau taip pat intensyviai dirbti kaip anksčiau. Net ir dabar, kalbantis su jumis, nežinau, kada man paskambins ir paprašys kažką atvežti į laukus – tada teks stotis ir važiuoti“. Jei reikia kokios detalės, papildomų rakandų ar tiesiog karštų pietų – savo vyrais visada pasirūpina mama. Pasidomėjome, ar jie savo ūkyje turi samdinių. Jono žmona mums atsakė, kad šiuo metu neturi: „Mums reikia tokio žmogaus, kuris nežiūrėtų į laikrodį ir 17 valandą išlipęs iš traktoriaus neišeitų namo. Būna tokių atvejų, kad gauna algą ir viso gero. Mes tikrai esame labai geri darbdaviai – lankstūs ir linkę tartis. Jei ryte pramigai, nieko tokio – mes tą dieną savo darbus nudirbsime patys, bet atėjęs kitą dieną turėsi padirbėti daugiau. Juk kai lauke lyja – mums išeiginės, tad ir darbininkas gali pailsėti. Visada išleidžiame pas gydytojus, gydytis. Tik labai gaila, kad tų gerų darbininkų mes nerandame“.

Kartu su ja taip pat nuvykome į laukus, kur darbavosi pats Jonas. Jis greitai iššoko iš savo naujutėlaičio traktoriaus ir atėjo pas mus trumpam pokalbiui: „Būna, žinokit, tokių dienų, kai atsikeli ir nebesinori nieko. Bet atvažiuoji į laukus, įsidirbi ir vėl viskas gerai. Va, sūnus parėjo į ūkį, jo vardu ir šis traktorius, tad jį turiu labai saugoti“, - juokavo Jonas. Pokalbio pabaigoje ūkininkas užsiminė, kad už grūdus kol kas dar susirenka gerą užmokestį. „Turime džiovintuvą, tad nuvežus grūdus į supirkimo punktą mums neatsimeta šlapi grūdai. Atsimeta tik šiukšlės“.

Pabendravus tiek su A. Bardauskiu, tiek su J. Bartkumi atrodo, jog Usėnuose tikrai gera ūkininkauti, gyventi. Mūsų tą dieną sutikti kaimo gyventojai pasirodė tikrai malonūs, laimingi.