Meta gelbėjimo ratą abiturientams: išvardino dažniausiai daromas klaidas

Tyrėjos įvardijo konkrečias klaidas, kurias daro moksleiviai, ir pasidalijo įžvalgomis, kaip būtų galima jų išvengti.

Tėvai – raštingesni už vaikus

Anot tyrimui vadovaujančios Lietuvių kalbos instituto Bendrinės kalbos tyrimų centro vadovės Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narės dr. Ritos Miliūnaitės, nors mokinių rašinių kalbos tyrimai pradėti tik šiemet, tad jų negalėtų lyginti su ankstesnių metų rašinių raštingumo lygiu, kiti tyrimai akivaizdžiai rodo, kad dabartinių mokinių tėvų karta savo laiku buvo nepalyginti raštingesnė už savo vaikus.

„Nustebino tai, kad po dvylikos mokyklos suole praleistų metų dalis abiturientų į gyvenimą išeina menkai raštingi. Teisintis, kad gyvenime rašyti nereikės, reikės muzikuoti, kalbėti, šokti ar skaičiuoti pinigus – šiandien būtų nesusipratimas. Jeigu nagrinėtume mokyklinio brandos egzamino rašinius, galėtume suprasti, kad mokinys jį pasirinko blaiviai įvertindamas savo galimybes. Valstybinis lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas reikalauja aukštesnio lygio. Rašyba ir skyryba dvyliktokui turėtų būti automatiškai valdomas procesas, netrukdantis susikaupti išimtinai prie rašinio turinio“, – įsitikinusi ji.

Tačiau R. Miliūnaitė mano, kad dėl dabartinės padėties negalima tiesmukai kaltinti vaikų.

„Jie nėra blogesni nei ankstesnės kartos. Švietimo sistemoje esama didelių spragų ir įsisenėjusių bėdų, kurių niekas nesiryžta iš esmės pajudinti“, – sakė ji ir apie vieną iš jų sutiko pakalbėti plačiau.

Į kūrinio įgarsinimą siūlo žvelgti profesionaliai

„Pasakysiu gal kiek aštrokai, bet nutylėti negaliu. Kol mokyklai skirtus literatūros kūrinius įgarsinti bus patikėta Marijonui Mikutavičiui ir kitiems panašios tarties skaitovams, tol raiškios lietuviškos tarties etalono mokykloje nebus.

Nuo tarties labai daug priklauso lietuvių kalbos rašyba. Susiraskite internete ir paklausykite, kaip skamba Marijono įgarsinti Maironio „Pavasario balsai“. Jeigu garsai e ir ė ištariami be skirtumo, nekalbant apie ilguosius ir trumpuosius balsius, žalojama mokinių kalbinė klausa. O kaip, neturint bendrinės tarties etalono, galima išmokti tuos balsius tinkamai užrašyti?

Tik nereikia suprasti, kad M. Mikutavičiui siūlau išmokti kalbėti suvalkietiškai. Ši tarmė davė pagrindą bendrinei tarčiai, bet šiandien bendrinės tarties sistema jau yra savarankiška ir aiškiai nutolusi nuo suvalkietiškosios – marijampolietišką tartį dabar suvokiame kaip tarminę. O bendrinė tartis – ir ne gatvinė. Mokiniai gatvine tartimi gali kalbėti gatvėje, bet mokykloje jie turi mokytis bendrinės kalbos. Tada ir rašybos bėdų bus kur kas mažiau“, – įsitikinusi R. Miliūnaitė.

„Švepląjį“ rašymą perkelia į rašinius

Nagrinėjant moksleivių darbus jai į akis labiausiai krito vadinamosios rašto įforminimo bėdos – rašybos ir skyrybos klaidos.

„Kadangi abiturientai rašinius rašo ranka, jų greitojo „šveplojo“ rašymo klaviatūra įgūdžiai, regis, neturėtų persikelti į rašto darbus. Tačiau raštingumo klaidos rodo ne vienu atveju nesugebant šių dviejų skirtingų rašymo stilių atriboti. Jeigu mokinys neįpratęs rašyti nosinių raidžių, jis painiosis, prikabinės jų ten, kur visai nereikia.

Silpnokai išmokstama sintaksė, o dėl to, kad neperprantama sakinio sandara, sakinio dalių ryšiai, ne visada pavyksta susitvarkyti su skyryba. Dėliojant kablelius, nedera pasikliauti vien intonacija ir subjektyviu pauzių supratimu.

Daugelis silpnesniuose rašiniuose aptiktų gramatikos klaidų mokykloje yra ne naujiena. Uolesni mokiniai išmokę jų nedaryti. Kiekviena kalba turi savo taisyklių, klausimas tik – kada ir kaip jų išmokyti“, – svarstė specialistė.

Dalis darbų pradžiugino

Tačiau ji pripažino, kad tikrųjų kalbos sistemą pažeidžiančių klaidų knibžda ne visuose rašiniuose.

„Yra ir visai puikiai parašytų darbų“, – sakė R. Miliūnaitė.

Ji patikino, kad tikrinant darbus ją nustebino mokinių atvirumas rašiniuose, gebėjimas samprotauti sudėtingomis, gyvenimo patirties reikalaujančiomis temomis, mokėjimas įsijausti į nagrinėjamų kūrinių nuotaiką.

„Tai rodo, kad mokytojai sugebėjo mokyti literatūros ne amatininkiškai, o atskleisdami grožinės kūrybos esmę, parodydami meno galią veikti jausmus“, – džiaugėsi specialistė.

Klaidos – ir dėl skubėjimo, jaudulio

Tačiau ji sakė pastebėjusi ir nemažai klaidų, kurių dažniausiai kyla dėl skubėjimo, neatidumo ir jaudinimosi.

Rita Miliūnaitė © DELFI (K.Čachovskio nuotr.)

„Mokinys mokiniui nelygu. Vieni įpratę skubėti, kiti gal neapsiskaičiuoja egzaminui skirto laiko – ilgiau sugaišta svarstydami, kurią temą pasirinkti, o, žiūrėk, įpusėję rašyti rašinį, apsigalvoja ir imasi kitos temos. Dar kiti nespėja ramiai perrašyti juodraščio į švarraštį. Dar kiti – perskaityti korektūros. Kita vertus, rašto pakrikimas – ne vien tik skubėjimo problema“, – pastebėjo ji.

Nors ji kartu su kitomis tyrėjomis sakė dar nespėjusi labiau atsidėti mokinių žodyno ir stiliaus tyrimams, tikino pastebėjusi, kad keistokos pasirodė kai kurių mokinių pastangos rašyti pernelyg sumokslintu stiliumi, prikaišioti tarptautinių žodžių ten, kur jų visai nereikia.

„Pavyzdžiui, ištisose rašinių pastraipose kalbama ne apie žmogų ar kūrinio veikėją, o apie individą: „Individas miške mato žemę, ant kurios auga samanos“, „Individas stengiasi parodyti kuo gražesnį savo vidinį pasaulį“, – pažymėjo ji.

Davė svarbiausią patarimą

Anot R. Miliūnaitės, svarbiausias jos patarimas abiturientams būtų paprastas – tinkamai nusiteikti egzaminui.

„Pati gerai prisimenu, kaip jausdavausi prieš juos. Nedidelis jaudulys yra natūralus ir reikalingas, nes padeda susitelkti į svarbiausią dalyką, suimti save į rankas. Kai jau užduotis aiški, įsijungia protas ir jaudulys atsitraukia. Reikia tikėti savo jėgomis ir užsiprogramuoti, kad užduotį pavyks įveikti. O tada kibti į darbą.

Rašinys nėra kas nors visiškai nauja ir nepažįstama, – rašto darbų mokiniai per visą mokymosi laiką yra prirašę tiek ir tiek. Ramus susikaupimas leidžia mintims tekėti nešokčiojant, o kaip tik nuoseklumo ir atidumo rašant rašinius labiausiai reikia – visa kita yra galvoje“, – patikino ji.

Įvardijo dažniausiai pasitaikančias klaidas

DELFI dalijasi mokslininkų pastabomis:

Kokia turėtų būti pirmoji rašinio, kuriuo mokslininkai kreipiasi į abiturientus, pastraipa? Kokie žodžiai patrauktų jaunimo dėmesį? Su tokiu galvosūkiu Lietuvių kalbos instituto mokslininkių grupė sėdo rašyti patarimų šiemet laikysiantiems lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą mokiniams.

Gavusios Nacionalinio egzaminų centro leidimą, mokslininkės nagrinėja 2014 m. valstybinio lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rašinių kalbą, aiškinasi mokymo proceso spragas. Tyrėjų manymu, bent dalies klaidų būtų galima nesunkiai išvengti, nes jų pridaroma ne dėl nemokėjimo, o dėl neatidumo, jaudinimosi ar galbūt labiau susitelkus į rašinio turinį, bet pamirštant jo raišką. 

Štai abiturientas rašo:

Nors ir su skaudančia širdimi, Mykoliukas leido savo varžovui Rapolui Geišei tekėti už Severjos.

Geišė teka už Severjos? O gal vis dėlto atvirkščiai?

Sakoma, kad kvailas mokosi iš savų klaidų, o protingas – iš svetimų. Toliau pateikiame pluoštą būdingesnių pernai metais rašiniuose aptiktų kalbos klaidų, kurių neturi likti baigiamuosiuose rašiniuose.

Rašybos klaidos

Aurelija Tamulionienė sako, kad rašiniuose dažnai painiojamos e ir ė raidės. Jeigu iš klausos jų neskiriate, reikia susirūpinti savo tartimi. Nosinių raidžių prirašoma ten, kur jų visai nereikia (jautrios širdįs = širdys; apie visą tai = visa tai).

Ji pataria: jei abejojate dėl kokio nors žodžio kamieno rašybos, būtinai pasinaudokite egzaminavimo patalpoje turinčiu būti lietuvių kalbos žodynu: sugaišite nedaug, bet būsite ramūs.

Kai kuriuos rašybos dalykus reikia tiesiog įsidėmėti. Netgi netikęs įprotis nerašyti taškų ant i nėra nereikšminga smulkmena.

Įsidėmėtinos rašybos įterpiniai (skiriami kableliais): deja, beje.

Atskirai turi būti rašomi žodeliai ne tik, iš tikrųjų.

Rašiniuose dažni kūrinių pavadinimai, bet jų nemokama tinkamai parašyti. Pavadinimai turi būti rašomi su kabutėmis, pirmoji pavadinimo raidė – didžioji: „Balta drobulė“, „Dievų miškas“, „Metai“, „Dėdės ir dėdienės“, „Liūdna pasaka“. Jeigu pavadinimą sudaro keli žodžiai, bet ne vardai ar vietovardžiai, visi, išskyrus pirmąjį žodį, rašomi mažosiomis raidėmis, kaip minėtuose pavadinimuose žodžiai drobulė, miškas, dėdienės, pasaka.

Gal ir keista, bet reikia priminti paprastą dalyką: žodis Lietuva turi būti rašomas iš didžiosios raidės, o lietuvis, lietuvių – iš mažosios.

„Mokiniai paprasčiausiai susipainioja, o tai greičiau lemia nepakankamai suvokta lietuvių kalbos rašybos sistema ir žinučių stiliaus paveikti įpročiai nekreipti dėmesio į didžiųjų ir mažųjų raidžių skirtumus. Be to, polinkį tautų, kalbų pavadinimus ir jų vedinius (kaip ir kai kuriuos kitus bendrinius žodžius) rašyti iš didžiosios raidės skatina anglų kalba. Tokios rašybos pavyzdžių galima užtektinai rasti laisvojoje elektroninėje interneto komunikacijoje“, – pastebėjo R. Miliūnaitė.

Žodyno klaidos

Rita Miliūnaitė mano, kad žodyno klaidos nėra pati didžiausia rašinių kalbos negerovė. Jų nėra labai daug, nes įsidėmėti nenorminius žodžius ir jų nevartoti kartais yra lengviau nei perprasti kokią gramatikos taisyklę. Tačiau kelios pastabos nepakenktų.

Reikia priminti, kad vertinys įtakoti laikomas žodyno klaida, todėl jokiame kontekste jo neturi būti:

Atmintyje išlikę įvykiai įtakoja (= veikia, lemia) mūsų tolesnį mąstymą.

Įtakotas (= Paveiktas) tėvų Liudas tapo kunigu.

Nepainiokite žodžių seniai (kada?) ir senai (kaip?). Tinka sakyti: senai atrodo, seniai nesimatėme, bet klaida: Nesenai Lietuvoje nutiko tokia istorija. Kada? – neseniai.

Gramatikos klaidos

Solvita Labanauskienė pažymi, kad 2014 m. abiturientai darė nemažai sintaksės klaidų, iš kurių gana dažnas yra netaisyklingas būdvardiškųjų žodžių įnagininko vartojimas vietoj dvejybinių linksnių. Iš pavyzdžių turėtų būti aišku, kad reiškiant būvį būdvardiškieji žodžiai turi būti vartojami suderinti su susijusiu daiktavardžiu ar jį atstojančiu įvardžiu (skliaustuose pataisyta, kaip turi būti):

Visais laikais žmogus stengėsi būti doru, kilniu (= doras, kilnus).

Tai suteikia jam drąsos ir leidžia jaustis pakylėtu (= pakylėtam).

Meilė neleidžia moteriai būti laiminga (= laimingai).

Meilė Severjai darė jį laimingu, kilniu, geru (= laimingą, kilnų, gerą).

Iš kitų sintaksės klaidų primintina, kad reikia apdairiai vartoti padalyvius. Jie negali reikšti šalutinio tam pačiam veikėjui priklausančio veiksmo:

Pagrindinis veikėjas ryžtasi matyti mylimąją tik iš tolo, nebandant (= nebandydamas) prie jos prisiartinti.

Žvelgiant (= Žvelgdami) į viršų matome mėlyname dangaus fone praskrendantį paukštelį.

Verstinį pasakymą vietoj to, kad keiskime trumpesniu lietuvišku užuot:

Vietoj to, kad sulauktų (= Užuot sulaukęs) iš jų bent kiek pagarbos, meilės ar šilumos, jis negauna nieko.

Skyrybos klaidos

Aurelija Tamulionienė pataria atidžiau žiūrėti, kad šalutiniai dėmenys būtų išskirti iš abiejų pusių. Dažnai prieš prijungiamąjį jungtuką (kad, kuris, kada, kaip ir pan.) kablelis parašomas, o šalutinio dėmens pabaigoje jo pritrūksta. Kad vienas padėtas ar nepadėtas kablelis gali visiškai pakeisti sakinio mintį, puikiai žinote. Štai pavyzdys (tiesa, jis ne iš rašinio):

Kaimynai laiku pastebėjo, kaip katės šoko bėgti nuo liepsnos įkaitinto skardinio stogo, ir puolė kviesti ugniagesius.

Jeigu po žodžio stogas kablelio neparašysime, sakinio mintis bus tokia: katės šoko bėgti ir puolė kviesti ugniagesius.

Kita nereta bėda – sakinio veiksnys arba papildinys klaidingai atskiriamas nuo tarinio:

Pagrindinis veikėjas Tilius, [kablelio nereikia] besąlygiškai įsimyli jaunutę, šviesiaplaukę, vėjavaikišką Agnę.

Tilius pamilsta, [kablelio nereikia] ir kitą moterį, nenorėdamas skaudinti trapiosios Agnės.

Dar viena būdinga skyrybos klaida – kablelis vietoj praleistos tarinio jungties prieš žodelį tai. Pagal taisykles čia rašytinas brūkšnys arba apskritai jokio skyrybos ženklo nereikia, jei nenorite paryškinti praleidimo:

Meilė, [– arba jokio skyrybos ženklo] tai jausmas ir kažkas neapčiuopiama.

Asmenybė, [– arba jokio skyrybos ženklo] tai labiau vidinė žmogaus būsena.

Kol dar liko šiek tiek laiko iki egzaminų, pasistenkite įsidėmėti bent šiuos patarimus. Linkime, kad parašę rašinį, atidžiai jį perrašę į švarraštį ir perskaitę korektūrą, galėtumėte pasakyti: „Padariau viską, ką galėjau.“