Vėl kelia klausimą dėl laisvadienių: ant plauko pakibo Joninės

Peticijoje, adresuotoje Seimui, atkreipiamas dėmesys į Seime užregistruotą įstatymo projektą „Dėl Darbo kodekso 162 straipsnio pakeitimo“ Nr. XIIP-1833, kuriuo siūloma tradicinę kalendorinę lietuvių šventę Rasas (Jonines) birželio 24 d. išbraukti iš švenčių dienų sąrašo.

Šį siūlymą beveik prieš metus užregistravo Seimo nariai konservatoriai Antanas Matulas ir Dainius Kreivys. Panaikinti iš šventinių dienų sąrašo jie siūlė ne tik Jonines, bet ir Tarptautinę darbininkų dieną. 

Aiškindamas tokią iniciatyvą A. Matulas DELFI sakė, kad lietuviai tiesiog švenčia per daug.

Per Jonines geria, o per Darbininkų dieną – dirba

„Manau, kad mes švenčiame per daug. Reikia mažinti šventinių dienų skaičių, nežinau, ar konkrečiai išbraukti mano minimas dienas, tačiau, manau, kad būtent tos dvi šventės yra šiek tiek išsigimusios.

Gegužės 1-oji tapo ne darbininkų, o elito švente. Pažiūrėkite, kaip švenčia belgai, prancūzai – tą dieną nedirba jokios parduotuvės, kitos įstaigos. Visi darbininkai švenčia, dirba tik budinčios tarnybos. Pas mus yra atvirkščiai. Visi tinklai, visos parduotuvės, vaistinės ir panašiai dirba. Švenčia tik socialdemokratų elitas. Ši idėja kilo gegužės 1-ąją besėdint kavinėje nugirdus grubų padavėjų pokalbį. Jos piktinosi, kad šventė – jų, o švenčia kiti.

Dėl Joninių – viskas tvarkoje, bet Rasų šventė paprastai vyksta vakare. Peržiūrėjus statistiką, kuo tapo ta šventė, matyti, kad ji virto visuotinio nusigėrimo švente. Kadangi švenčiama, paparčio žiedo ieškoma vakare, tai peršasi išvada, kad jo ieškoti galima būtų po darbų. Taigi galėtume šventę minėti, tačiau nepadaryti visuotinės nedarbo dienos.

Lietuviai turi 15 švenčių dienų, esame antri Europoje pagal šį rodiklį, ilsimės bene daugiausiai. Kitos ES šalys vidutiniškai švenčia 8-9 dienas. Priminsiu, kad vidutiniškai per vieną nedarbo dieną į valstybės biudžetą neįplaukia iki 29 mln. eurų“, – sakė jis.

Seimas siūlymą atmetė, bet A. Matulas rankų nenuleidžia

Tiesa, svarstymas dėl šio projekto patvirtinimo jau vyko, Seimas jį atmetė. Tačiau A. Matulas nenuleidžia rankų. Dabar jis sako ketinantis teikti atskirus arba atvirkščius siūlymus.

Antanas Matulas © DELFI (Š.Mažeikos nuotr.)

„Kadangi Seimas nepritarė kaip išeiginę dieną panaikinti gegužės 1-ąją, dabar tikriausiai siūlysiu, kad gegužės 1-ąją absoliučiai visos įstaigos nedirbtų. Noriu, kad tai būtų visuotinė nedarbo diena, kad švęstų darbininkas, o ne elitas“, – sakė jis.

A. Matulas sakė svarstęs ir ką daryti dėl Joninių šventės. Jis patikino apie tai kalbėjęs su keliais bažnyčios atstovais.

„Jie sakė, kad jei jau taip norime švęsti daug dienų, išeiginėmis būtų galima padaryti kitas, lietuvių tautai, istorijai ir tradicijoms artimesnes šventes. Arba turėtume radikaliai keisti požiūrį į Jonines, kad tai netaptų visuotinio nusigėrimo diena“, – mano jis.

Gina Joninių svarbą

Savo ruožtu peticijos autoriai sako, kad Joninės Lietuvoje turi labai senas tradicijas. Jie tikina, kad ši diena, paminėta dar XIII a. šaltiniuose (1262 m. Ipatijaus metraštyje), yra svarbiausia vasaros šventė tradiciniame kalendoriuje.

„Lyginant su kitomis šalimis, kuriose žinoma vidurvasario šventės tradicija, lietuviškoji Rasos šventė (seniau dar vadinta Kupolių švente, po krikščionybės įvedimo – Joninėmis) pasižymi ypatingu papročių turtingumu, įvairove ir įprasminta simbolika. Tuo mūsų šventė gerokai pralenkia kitas Europos šalis, išskyrus tik kitą baltų žemę – Latviją, kurioje iki šiol gyvuoja tradicija švęsti Lyguo ir Janio šventes. Lietuvoje Rasos šventė pasižymi dar viena išskirtine reikšme, susiformavusia pastaraisiais dešimtmečiais: būtent nuo šios šventės atgaivinimo 1967 m. prasidėjo ryškų rezistencinį pobūdį įgavęs folklorinis judėjimas Lietuvoje, vėliau tapęs bene didžiausiu visoje buvusioje Tarybų Sąjungoje, kurio dėka vėliau kilo „dainuojamoji revoliucija“, padėjusi Lietuvai atgauti nepriklausomybę.

Vidurvasario šventė švenčiama daugelyje Europos šalių, ypač Baltijos jūrą supančiose šalyse: kaip valstybinė šventė – Latvijoje (švenčiama dvi dienas), Estijoje, Islandijoje, Suomijoje ir Švedijoje (pastarosiose švenčiama po dvi dienas, vieną – kaip oficiali šventė, kitą – išvakarėse kaip neoficiali šventė de facto), o Italijoje, Šveicarijoje ir Ispanijoje – kaip oficiali šventė daugumoje šalies regionų.

Sako, kad buvo neatsižvelgta į svarbius kriterijus

Paprastai valstybė įteisina šventę kaip nedarbo dieną atsižvelgdama ne tik į tarptautinę jos reikšmę, bet ir į savo šalies tradicijas. Galima pastebėti, kad vidurvasario šventę labiausiai švenčia Europos šiaurėje esančios valstybės, kadangi jose saulės reikšmė daug didesnė negu Europos pietuose. Dėl to projekto autorių teiginys, kad reikia atsisakyti Rasos (Joninių) šventės, nes ne visos Europos šalys yra įtraukusios šią šventę į oficialių švenčių sąrašus, yra abejotinas. Kiekviena šalis turi teisę pasirinkti sau svarbias šventes ir sudaryti sąlygas žmonėms jas švęsti, jeigu tai svarbu vietos tradicijų išsaugojimui, atitinka vyraujančias pilietines, politines ar religines nuostatas: pavyzdžiui, tik kai kurios šalys oficialiai švenčia Reformacijos dieną, šv. Patriko dieną, šv. Kirilo, Jano Huso dieną ir t.t.

Seimo narių siūlymas išbraukti iš Darbo kodekso Rasos (Joninių) šventę visų pirma grindžiamas teiginiu, kad Lietuva tarp kitų Europos šalių pirmauja šventinių dienų skaičiumi. Siekiant įvertinti tokio požiūrio pagrįstumą, Etninės kultūros globos taryba 2014 m. atliko tyrimą (apimantį 35 Europos valstybes), kuris minėtą teiginį paneigia. Tyrimas parodė, kad įvairių valstybių švenčių skaičiaus palyginimas neretai yra klaidingas, kadangi neatsižvelgiama į tai, jog Lietuvoje įteisinta tik vienintelė oficiali šventės statuso forma (švenčių diena), kai kitos Europos šalys turi ir kitokio statuso šventes, kurių metu nedirbama: neoficiali šventė, kuri pagal Europos Konvencijos 5 straipsnį skaitoma vieša švente (nedirba verslas, mokyklos, administracijos, bankai); oficiali šventė tam tikruose šalies regionuose; pusiau oficiali šventė (dirbama iki vidurdienio). Lietuva turi daugiausia su savaitgaliais nuolat sutampančių oficialių švenčių (Motinos diena, Tėvo diena, Velykų sekmadienis), bet mažiausiai nuolat sutampančių su pirmadieniais, ketvirtadieniais ir penktadieniais švenčių (kitose šalyse švenčiamas Velykų ketvirtadienis ir penktadienis, Šeštinės, Sekminių pirmadienis, devintinės ir kt.), todėl realus nedarbo dienų per šventes skaičius Lietuvoje 2014 m. buvo gana mažas: daugiau realių nedarbo dienų per šventes būta net 23 valstybėse, tiek pat – 3, mažiau – tik 8 šalyse.

Siūlymo autoriai tikisi, jog nedarbo dienų skaičiaus mažinimas papildys šalies biudžetą ir pateikia duomenis, kad vidutiniškai per vieną nedarbo dieną valstybės biudžetas patiria iki 100 mln. Lt nuostolį. Šie skaičiai gaunami mechaniškai dalijant metinį valstybės biudžetą iš darbo dienų skaičiaus, tačiau neatsižvelgta į tai, kad per Rasos (Joninių) šventę į Lietuvą specialiai atvyksta užsienio turistai, kurie naudojasi viešbučių, restoranų ir kitomis paslaugomis, suaktyvėja kaimo turizmo ir tradicinių amatų verslai, žmonės keliauja į kaimus, miestelius ar kitus miestus, iš to kyla transporto paslaugų paklausa, vyksta prekyba ir kita ekonominė veikla, atnešanti pelnus tiek įmonėms, tiek naudą valstybei.

Tuo remiantis nepritariame Seimo narių siūlymui išbraukti Rasos (Joninių) šventę iš Darbo kodekso 162 straipsnio ir siūlome daugiau dėmesio skirti šios šventės senųjų tradicijų sklaidai, siekiant turiningesnių šios šventės šventimo būdų plitimo Lietuvos visuomenėje“, – sakoma peticijoje.