Socialinio modelio rengėjai sugalvojo, kaip apsaugoti gyventojus nuo pensijų mažinimo

Beveik trečdalį to, ką „ant popieriaus“ gauna darbuotojas, darbdavys atiduoda „Sodrai“. Tai reiškia, kad darbo vietą išlaikyti jam yra brangu.

Tarkime, kad darbuotojas „į rankas“ kas mėnesį gauna 600 eurų. Neatskaičiavus mokesčių, jo atlyginimas siekia 782 eurus, o darbo vietą išlaikyti jo darbdaviui kainuoja 1026 eurus.

Viena iš socialinio modelio pagrindinių idėjų yra sumažinti šią darbdavio naštą, bazinės pensijos mokėjimą perkeliant į biudžetą.

Bazinė pensija – iš biudžeto

„Sodros” direktorius Mindaugas Sinkevičius 15min.lt yra sakęs, kad pensijų draudimo rūšis yra labiausiai subalansuota – įmokų surenkama tiek, kiek reikia, o „Sodros“ deficitą labiausiai lemia ligos ir motinystės draudimas.

Nepaisant to, kad pensijų draudimas nėra skylėtas, siūloma jį keisti, mažinant darbdavio naštą ir pensijų augimą pririšant prie ekonomikos realijų, tai yra, prie darbo užmokesčio fondo – dirbančiųjų ir jų atlyginimų.

Dabar pensiją sudaro trys dalys – bazinė pensija, priemoka turintiems didesnį nei 30 metų stažą ir priemoka, priklausanti nuo buvusių įmokų į „Sodrą“.

Naujas socialinis modelis numato, kad bazinė pensija būtų mokama iš biudžeto. Tai yra, valstybė  bazinei pensijai skirtą sumą pervestų „Sodrai“. Tai reiškia, kad pensininkai išmokas ir toliau gautų iš „Sodros“ biudžeto, tačiau fondas joms reikalingus pinigus pasiimtų jau ne iš darbdavių, o iš  valstybės.

Tokios permainos būtų vykdomos palaipsniui. Vienas iš mokslininkų siūlymų – darbdaviai vietoje dalies „Sodros“ mokesčio mokėtų socialinį mokestį, kuris kasmet mažėtų ir ilgainiui išnyktų.

Bazinių pensijų mokėjimas būtų papildoma našta valstybės biudžetui, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pati neieško tam pinigų – savo siūlymus dėl papildomų išlaidų finansavimo turi pateikti Finansų ministerija.

Pensijų reformos rengėjai taip pat siekia, kad pensijų didinimas ir mažinimas nepriklausytų nuo politikų valios ir jos augtų nuosekliai.

Nepriklausys nuo politikų valios

Iki šiol pensijos dydis keitėsi priklausomai nuo vidutinių draudžiamųjų pajamų. Tačiau, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos teigimu, toks pensijų skaičiavimo modelis per 20 metų pasirodė esantis ekonomiškai nepagrįstas.

Pensijos iki šiol smarkiai priklausė nuo politikų valios. Pavyzdžiui, ekonomikos pakilimo metu jos taip pat buvo smarkiai pakeltos, o vėliau dėl krizės žmonėms teko jas sumažinti.

Dabar siūloma pensiją sieti su darbo užmokesčio fondo augimu – tai yra, pensija priklausytų nuo Lietuvos darbuotojų skaičiaus ir jų atlyginimo.

Tai reiškia, kad pensija judėtų ta kryptimi, kuria juda vidutinis atlyginimas ir dirbančiųjų skaičius. Pastarųjų, kaip rodo demografijos tendencijos, vargu ar daugės, tačiau vidutinio atlyginimo didėjimas turėtų kompensuoti galimą dirbančiųjų skaičiaus mažėjimą, ir pensijos turėtų augti.

Tiesa, 2014 metais dėl ekonomikos atsigavimo dirbančiųjų ir socialinio draudimo įmokas mokančių asmenų padaugėjo 30 tūkst. Be to, augo ir jų pajamos (vidutinės pajamos, nuo kurių skaičiuotos socialinio draudimo įmokos, buvo 1 962,9 lito, tai yra 80,2 lito didesnės nei 2013 metais), todėl į „Sodros“ biudžetą surinkta daugiau lėšų.

Skaičiuojant pensijas, ketinama atsižvelgti į trijų praėjusių metų darbo užmokesčio fondo augimą, einamųjų metų ir prognozuojamą šio fondo augimą per ateinančius trejus metus.

Pasimokius iš pastarosios ekonomikos krizės, naujoje pensijų skaičiavimo formulėje įvestas ir saugiklis, kad pensijos nebūtų didinamos tuomet, kai bendrasis vidaus produktas pradeda kristi.

Tačiau jos nebūtų ir mažinamos, o ateityje, ekonomikai pradėjus augti, tuo procentu, kuriuo išmokos turėjo sumažėti, būtų mažinamas jų didinimas, kol toks teorinis mažinimas būtų padengtas augimu. Tai reiškia, kad pensijos visą laiką didėtų nuosekliai – nebūtų staigių šuolių aukštyn, tačiau tuo pačiu pensininkams niekada nebereikėtų baimintis ir pensijų sumažinimo.

Be to, siūloma sukurti lėšų rezervą, kuris būtų panaudojamas išmokų mokėjimui tuo atveju, jeigu socialinio draudimo fondo įplaukos mažėtų arba nebeaugtų, o išmokų dydį reikėtų išlaikyti. Augant Lietuvos ekonomikai, įvairios išmokos augtų lėčiau nei fondo pajamos – taip ir susidarytų rezervas.