Ar valdžia galvoja, kad jaunimui gali daryti ką tik nori?

Greičiausiai ne, sako Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius, politologas ir istorikas Antanas Kulakauskas ir pastebi, kad politikams labiausiai rūpi tie rinkėjai, kurie į rinkimus ateina.

O tai padaro tik maždaug kas trečias 18–34 metų amžiaus žmogus, kai bendrai į rinkimus susirenka apie pusė visų balso teisę turinčių piliečių. Be to, jaunimo Lietuvoje pastaraisiais metai nuosekliai mažėja, o dėl to atstovavimas šios grupės interesams vertę praranda dar labiau.

„Politikai mėgsta kalbėti, kad jaunimas, tai – perspektyvi, į ateitį orientuota grupė. Tačiau tai labiau retorika, nei realybė. Žinoma, skirtingos partijos dirba nevienodai. Pavyzdžiui, liberalai jaunimui dėmesio skiria daugiau“, – sako A. Kulakauskas.

Vis dėlto Jaunimo organizacijų tarybos prezidentas Mantas Zakarka akcentuoja tai, kad jaunimas pastaraisiais metais rinkimuose dalyvauja aktyviau: „2012 Seimo rinkimuose jų buvo tik 18 proc., o pernai į Prezidento ir Europos Parlamento rinkimus atėjo 36–37 proc. Tiesa, šiemet savivaldos tarybų rinkimuose jų sumažėjo iki 31 proc.“.

Pašnekovas sakė, kad norint išlaikyti didėjančio aktyvumo tendenciją reikės ir toliau su jaunais žmonėmis kalbėtis apie kiekvieno balso vertę, apie tai, kaip atrodo politinė sistema, kodėl apskritai svarbu balsuoti ir kas priima sprendimą, kas valdys mūsų šalį.

Entuziazmas mažesnis

Kad jaunuolių pažiūros tamtikrais klausimais neretai nesutampa su daugumos pozicija įrodo ir europarlamentaro Valentino Mazuronio užsakymu „Vilmorus“ atliktos apklausos dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo rezultatai.

Į klausimą „ar pritariate šauktinių kariuomenės grąžinimui“ teigiamai atsakė 65 proc. visų respondentų, neigiamai – 22,4 proc.

Tačiau tarp asmenų iki 29 metų pasiskirstymas buvo tolygesnis: atitinkamai 56,4 ir 33,1 proc.

Panaši situacija ir vertinant šauktinių kariuomenės grąžinimo modelį. Visuotiniam privalomam šaukimui pritarė 42,5 proc. visų respondentų, tik profesionaliai kariuomenei – 24,3 proc., o kariuomenei savanoriškumo pagrindais – 20,6 proc.

Jaunimas labiau palaikė profesionalią kariuomenę (32,5 proc.) ir savanorius (29,4 proc.), o šaukimą vertino vos ne dvigubai prasčiau (25,2 proc.).

Mobilizacijos nebus

A. Kulakausko vertinimu, be didesnių diskusijų šauktinius grąžinę valdantieji ne itin rizikuoja. „Nebent jaunimas susimobilizuotų ir jiems parodytų, bet tam reikia geros organizacijos, viešųjų ryšių, kad žiniasklaida palaikytų tokią poziciją“, – sakė jis.

Politologas aiškino, kad jaunimas savo problemas įpratęs spręsti savarankiškai ir mažai suka galvą dėl šalies reikalų. Tačiau A. Kulakauskas sutinka, kad jei dabartiniai valdžios sprendimai jaunuoliams turės tiesioginės įtakos, jie gali tapti labiau suinteresuoti aktyviau dalyvauti politiniame valstybės gyvenime, eiti prie balsadėžių.

Jam pritarė ir M. Zakarka tačiau sakė, kad pasigenda aiškios politinių partijų orientacijos į skirtingas amžiaus grupes ir neigiamai vertina jų komunikaciją.

„Labai dažnai bendraudamas su jaunais žmonėmis girdžiu pasakymą, kad „mano balsas vis tiek nieko nepakeis“. Jauni žmonės tarp gausybės informacijos nesupranta, kas yra kas ar netgi kur bei kada reikia balsuoti, – pastebėjo jis. Kai kiekvienas susiduriame su tam tikru klausimu asmeniškai, tada visai kitaip susimąstome, kas gi priėmė tą sprendimą.“

A. Kulakauskas skeptiškai vertino galimybes, kad valdžia nepatenkinti jauni žmonės savo valią pradėtų demonstruoti protestais gatvėse, kaip tai būna, pavyzdžiui, Pietų Europoje.

„Manau, kad lietuviai kažkaip jaučia, kad nuo to – pavaikščiotų po gatves ar ne – daug kas nesikeistų“, – sakė jis ir pridūrė, kad lietuviai kaip protesto formą renkasi emigraciją.