90-metė prisimena, kaip iš Vokietijos pėsčiomis sugrįžo

G. Giedraitytės gyvenimas toks, jog dėl Antrojo pasaulinio karo sunkumų, vargo ir visokių ideologijų kaitos, niekas nenorėtų to patirti. Gimė ir užaugo ji Lumpėnų kaime. Piktupėniškės tėvai turėjo nedidelį ūkį, visus darbus nudirbdavo tėvas, mama tik vaikus augino - Gerdą ir jos brolį Henriką. Beje, ji ir dabar gyvena kartu su dviem metais jaunesniu broliu.

„Vyko karas ir visokie baisumai, - prisiminė šišioniške iki šiol save vadinanti Gerda. – Ne koks buvo gyvenimas. Karo metais nemažas būrys vokiečių tautybės ir lietuvių jaunimo iš Lumpėnų buvo išvežta į Vokietiją – į šalies gilumą“.

Išvežė jaunuolius į Vokietiją visus kartu, o grįžo iš ten atskirai – ne vienu metu, po keletą asmenų. Vokietijoje Gerda praleido maždaug vienerius metus, iš pradžių niekur ten nedirbo, vėliau susirado visokių darbelių.

„Karas dar buvo nesibaigęs, bet aš su būreliu bendraamžių pėsčiomis patraukėme Lietuvos link“, - juokdamasi „Šilokarčemos“ žurnalistui pasakojo Gerda, matyt, norėdama pasakyti – koks saldus žodis Laisvė.

Paklausta, kiek savaičių teko eiti iki Lietuvos, devyniasdešimtmetė bent apytikslio atsakymo pateikti nesugebėjo. Karui pasibaigus dar nebuvo net Vokietijos–Lenkijos sienos kirtę.

„Kelionės metu teko ir po medžiais nuo lietaus slėptis, pavalgyti nieko neturėjome, buvo blogai. Pinigų neturėjome, valgydavome tai, ką pakelėje rasdavome – net šiukšlių dėžėse pasirausdavome. Tuomet buvo ruduo – soduose ir daržuose rasdavome obuolių, morkų. Pomidorų jau nebebuvo... Taip ir vargome visą laiką“, - prisiminė Gerda.

Grįžusi į gimtinę dirbo Lumpėnų tarybiniame ūkyje buhaltere, iki pat pensinio amžiaus. Dabar jau trisdešimt metų kaip pensininkė. „Gaunu neblogą pensiją - apie aštuonis šimtus litų (230 eurų), nes dirbant ūkyje buvo geras atlyginimas“, - pasakojo žilagalvė senolė.

Kambaryje, ant stalo, guli krūvelė vokiškų žurnalų – Gerda sakė juos su malonumu skaitanti. Per televizorių žiūri ne tik lietuviškus, bet ir vokiškus kanalus. Paklausta, kokius kanalus iš Vokietijos žiūrinti, atsakė: „Visus, kokius tik čia rodo“. Teigė ne filmus mėgstanti, o labiau žinių laidas, koncertus.

Pasidomėjus, kada buvo geriau gyventi – prie rusų ar dabar, nė nedvejodama ištarė: „Aišku, jog dabar. Ką mes prie rusų turėjome? Nieko, o dabar visko yra, gera gyventi“.

Šiuo metu Gerdos ir jos brolio Henriko ūkinis pastatas ištuštėjęs – laiko tik dvi vištas, vieną kitą kiaušinį jos padeda...

Gerdos namuose neretai svečiuojasi giminaičiai iš Vokietijos, kur yra išvykę beveik visi artimieji.

Ji atskleidė ir ilgaamžiškumo paslaptį: „Visą laiką reikia ramiai būti“. Tuo metu netikėtai šalia devyniasdešimtmetės įsitaisė šuniukas, kurį ji ėmė švelniai glostyti.