Gegužės 8-oji - antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo 70-osios metinės Pagėgiuose

 Tradiciškai į Pagėgių karių kapines gegužės 8 d. rinkosi pagėgiškiai, jaunieji šauliai, (vadovas A. Saročka), Tauragės apskrities Antrojo pasaulinio karo veteranai, Sovetsko miesto administracijos atstovai.

 Minėjimą daina apie gyvenimą, jo džiaugsmingą liudijimą, kad visi turime teisę gyventi taikoje, pradėjo Pagėgių neįgaliųjų draugijos vokalinis ansamblis „Rambynas“ (vad. E. Paliokas). Eiles, skirtas Lietuvai, Laisvei deklamavo Pagėgių lopšelio-darželio vaikučiai. Pagėgių savivaldybės vyriausioji specialistė kultūrai Ingrida Jokšienė savo kalboje minėjo, kad šiandien pagerbiamas paprastas kareivis, jaunuolis, nesvarbu kokios tautybės bebūtų, turėjęs begalę svajonių, turėjęs namus ir tėvynę ir žuvęs priekinėse fronto linijose. Beprasmė būtų ši skaudi auka, jei žmonija neturėtų atminties ir nesistengtų nebekartoti karo klaidų. Rusijos Federacijos Generalinio konsulato atašė Klaipėdoje Sergej Kuznecov  akcentavo, kad karas- tai didžiausia pasaulio rykštė, jos padariniai žmonijai bus minimi dar daug dešimtmečių ateityje.        

Sovetsko miesto mero pavaduotojas Jablonskij Igor Stepanovič  padėkojo Pagėgių miesto seniūnui už Karių kapinių priežiūrą, sveikino veteranus sukakties proga, linkėjo jiems stiprios sveikatos. Tauragiškis karo veteranas Alfonsas Keblas trumpai  kalbėjo apie Laisvės kainą, kuria buvo pasiekta pergalė prieš naciszmo hidrą. Bitėniškis Gediminas Stakvilionis nustebino savo prisiminimuose pateikdamas daug skaičių apie pirmąsias aukas, karo įvykius,  sakė, kad rašo savo prisiminimus.

Laikmečiai keičiasi, politiniai vėjai pučia iš vienos ar iš kitos pusės. Tačiau ar milijonai žmonių, kurių artimieji paaukojo gyvybes šiame kare paiso politinių permainų? Greičiausiai ne. Širdies balsas jiems sako ką kitą: praradome senelį, senelę, tėvą ar mamą. Vienos šeimos širdžių raudą išgirdo Pagėgių kultūros centro darbuotojai. Prieš penkerius metus, kuomet buvo minimos 65 – osios karo pabaigos metinės, karių kapinėse pamatėme nematytus žmones, bestoviniuojančius prie eilinio Stanislovo Antanaičio kapo. Senyvo amžiaus moteris papasakojo rašytojo plunksnos vertą istoriją, kaip jos tėvelis buvo pašauktas į karą. Ji tuomet buvo vos septynių mėnesių. Iki pat mamos mirties jai buvo pasakojama apie juos mylintį, karan išėjusi tėtį Stanislovą, rodomi meilės laiškai mamai ir mažajai Danutei Elenytei. Šiais metais Elena Danutė Žarkauskienė į Antrojo pasaulinio karo aukų pagerbimo ceremoniją atvyko su sūnumi Raimondu ir kitais giminaičiais ir atvežė laišką, kurį surašė tuomet, prieš penkerius metus, apimta didelių emocijų antplūdžio „Nuoširdžiai dėkinga už tą gražų gvazdiko žiedą, kuris papuošė mano žuvusio tėvelio ir jo draugų amžino poilsio vietelę. Negalėjau sulaikyti ašarų: „Mano tėvelis gyvas gerų žmonių širdyse“ – teištariau. Man ši diena – ašaros ir skausmas širdyje. Smagu tiems, kurių artimieji grįžo. Širdį pamalonino tik tai, kad dar yra žmonių, kurie juos atmena, pagerbia.. Žuvo milijonai. Nevalia jų užmiršti. Liko suluošinti gyvenimai, neįgyvendintos svajonės, darbai. Dar taip norėtųsi sulaukti 70- tojo karo pabaigos jubiliejaus. Jei būsiu išėjusi Anapilin, atvyks sūnus arba dukra.Geros jums kloties darbe, asmeniniame gyvenime. Geros sveikatos ir Dievo palaimos. Būkite laimingi, gerieji žmonės.  Danutė – Elena Antanaitytė – Žarkauskienė“ 2011 m. gegužės 11 diena.“. Kartu su parašytu padėkos laišku nuolatiniams Antrojo pasaulinio karo aukų paminėjimo ceremonijų organizatoriams Elenos - Danutės užrašinėje buvo pranešimai apie tėvelio mirtį, dokumentai apie ilgametes tėvelio kapo paieškas, istorinės fotografijos, kuriose laimingi mylintys žmonės- tėtis ir mama. Gaila, bet milijono žmonių širdyse ši laimė truko neilgai ir virto skausmu ir ašaromis.

Žuvusiųjų atminimas buvo pagerbtas tylos minute. Svečiai padėjo gėles ir vainikus prie paminklo ir išvyko į koncentracijos stovyklą Oflager -53, padėti gėles prie memorialinio paminklo.