Danielius Lupšicas: valstybė ir kariuomenė nepaaiškino jaunuoliams, kad jų gyvenimas nesugrius

Apie jaunų žmonių reakciją į pareigą Tėvynei, kylančias baimes – diskusija su Žmogaus studijų centro vadovu Gintaru Chomentausku, žurnaliste Edita Mildažyte, verslo konsultantu Sauliumi Jovaišu ir Izraelio kariuomenės rezervistu Danieliumi Lupšicu.

– Dabar labai paplitę socialiniai tinklai ir daugelio jaunuolių nuomonę galime sužinoti akimirksniu. Plinta aimanos, nusivylimas, radus savo pavardę šauktinių sąraše. Pone Chomentauskai, kuo jūs tai aiškinate?

– Sprendimas dėl šauktinių kariuomenės grąžinimo buvo padarytas labai greitai, neprisimenu sprendimo, kuris būtų be diskusijų taip žaibiškai priimtas. Ir jis nėra neabejotinas, nes Europos Sąjungos valstybėse tik kelios šalys turi privalomąją karinę tarnybą. Taip, mums reikia gintis, tačiau ar tai pats efektyviausias būdas? O tokią jaunuolių reakciją aiškinu tuo, kad tai yra laisvės suvaržymas. Karta, užaugusi demokratinėje valstybėje, kai galima rinktis, laisvė nevaržoma, staiga atsidūrė situacijoje, kai rinktis negalima. Taigi, jaunuolių reakcija yra suprantama.

– Pone Jovaišai, jūs esate ne tik verslo konsultantas, bet ir personalo atrankos specialistas. Kaip jūs apibūdintumėte daugumą vadinamosios Y kartos atstovų, kurie Lietuvoje gimė pirmaisiais nepriklausomybės metais?

– Paprastai apie šią kartą dažniausiai sakoma, kad ji neturi tikslų, atsakomybės, galvoja, kad viskas jiems turi būti duota ir panašiai. Tačiau šiame kontekste man kaip tik norisi kalbėti apie tos kartos privalumus. Tai yra daug greitesni žmonės, jie puikiai orientuojasi informacijos srautuose. Jeigu jiems kažkas įdomu, jeigu jie kažką mėgsta, gali dirbti daug geriau ir greičiau už vyresnę kartą. Šiuo atveju kariuomenė, liepimas eiti tarnauti daliai jaunuolių nėra įdomu.

Laimio Bratiko nuotraukos/Mokiniai dalyvavo 12 savaičių trukmės Baziniuose kariniuose mokymuose (BKM)

– Ponia Mildažyte, kaip jūs vertinate šauktinių reakcijas?

– Manau, kad tai elementarus pareigos nebuvimas. Be teisių mes dar turime ir pareigas. Jei vadovautumėmės dabar aimanuojančių jaunuolių logika, galima manyti taip: turiu žmoną bet ji susirgo, man su ja pasidarė nebeįdomu, pakenkė planams ir ją palikau. Arba tėvai: išaugino, davė pinigų, padėjo, o dabar paseno, pasidarė neperspektyvūs ir emigruoju, nes man su jais nebeįdomu, riboja laisvę ir neatitinka mano, Y kartos, interesų. Štai ir visas paaiškinimas.

– Gal čia patriotizmo stoka?

– Juokinga skaityti, kai žmogus skundžiasi esą kariuomenė sugriaus jo planus. Kai laukiausi sūnaus, kuris  dabar galėjo būti pašauktas, taip pat turėjau labai daug planų, bet juos atidėjau ne 9 mėnesiams, o 20 metų. Ką aš dabar turiu sakyti savo sūnui? Kad nekreipk dėmesio, jei mane prievartaus, skriaus ar tavo nėščią žmoną varys iš namų, nes tau neįdomu, turi savo planų ir esi Y kartos fainas bachūras?

– S.Jovaišas: Man įdomu stebėti ir kelti sau  klausimą – kodėl tie jaunuoliai tokie yra?

– G.Chomentauskas: Noriu pateikti keletą skaičių. Didžiausi patriotai yra 15–19  metų jaunuoliai, 86 proc. jų didžiuojasi esantys Lietuvos piliečiai.  Patriotizmo stoka jų neapkaltinsi. Bet kitose amžiaus grupėse patriotizmo jausmas blėsta. Tyrimai rodo, kad 2008 metais 86 proc. 50–59 metų žmonių teigė esantys patriotai, o dabar tokių yra 70 proc. Taigi matome, kad nuo 19 metų patriotizmo jausmas nedidėja, ir tai rodo, kad mūsų valstybėje yra kažkas, neleidžiantis jos mylėti visa širdimi. Įrodymas – ne tik dabar pasireiškusios reakcijos ir emocijos, bet ir didžiulis emigracijos mastas.

Mano manymu, sprendžiant karinės prievolės ir šalies gynybos klausimą, reikia kalbėtis su žmonėmis. Apklausos rodo, kokį sprendimą mato jaunimėlis. Jis kalba apie savanorišką tarnybą, tokia tarnyba jaunimui atrodo priimtinesnė. Beje, apklausos taip pat rodo, kad už šauktinių kariuomenę pasisako daugiausia vyresnio amžiaus žmonės, kuriems tai jau nebegresia.

– Pone Jovaišai, kaip jūs vertinate kai kurių jaunuolių argumentus, kad tarnyba gali sugriauti karjerą?

– Labai skeptiškai. Darbo rinkoje trūksta jaunų žmonių, norinčių dirbti. Socialiniuose tinkluose šalia pasipiktinimų dėl tarnybos kariuomenėje atsirado panašus kiekis darbdavių pasisakymų, kad jie mielai priims vaikinus, atlikusius tarnybą. Aš taip pat mieliau priimčiau į darbą tą, kuris perėjo vadinamąją  gyvenimo mokyklą. Bet kita vertus, ką mes matome? Mes sakome – tegu kariuomenė „pataiso“ tuos, su kuriais mes nesugebame susitvarkyti darbo vietoje. Tegu jie išmoksta pareigų, atsakomybės ir mes tada juos priimsime.

Didžiojo Lietuvos etmono Jonušo Radvilos mokomojo pulko nuotr./Baziniai kariniai mokymai

G.Chomentauskas: Turime labai daug iliuzijų apie kariuomenę, esą ji išmoko drąsos, atsakomybės, gyvenimo. Jei patys vaiko neišauklėjom, tai tegu seržantas iš jo padaro žmogų. Bet realiai pažiūrėjus – ar lovos klojimas pagal taisykles, pagalvių lankstymas trikampiukais yra pats geriausias laiko leidimas žmogui, kuris galbūt turi kitų gabumų ir prievolių visuomenei?

– Kalbamės su Izraelyje gyvenančiu šios šalies kariuomenės rezervistu Danieliumi Lupšicu. Kaip jūs vertinate Lietuvoje sklindančias aimanas, kad tarnyba kariuomenėje gali sugriauti žmonių karjerą, asmeninius santykius?

– Pasakyti, kad tai yra graudžiai juokinga, būtų paprasčiausia. Bet aš matau  kitą bėdą – valstybė ir kariuomenė nepaaiškino jaunuoliams, kad niekas jų gyvenimo negriaus, viskas bus gerai, niekas  nevers jų idealiai kloti lovų ir trikampiais lankstyti pagalvių. Kalba ne apie tai, o apie atsakomybę savo tautai, miestui, savo tėvams.

Valstybė ir kariuomenė turėjo paaiškinti ir išgydyti ligą, kuria 70 metų sirgo visuomenė, galvodama, kad kariuomenė žmogų suluošina morališkai ir fiziškai. Dabar, kai  turime socialinius tinklus, portalus, paaiškinti žmonėms yra labai lengva. O dabar net didžiosios krepšinio žvaigždės sako, kad išsukinės nuo tarnybos savo vaikus. Tai yra baisu. Izraelyje to būti negali.

Esu ne kartą minėjęs, kad nei viena izraelietė neis su vaikinu gert kavos, jei jis netarnavęs, nes ji pati greičiausiai tarnavo. Pas mus tarnauja ir Dauno sindromą turintys žmonės. Noras tarnauti, būti naudingu yra didžiulis. Ir ne tik tankų skaičius lemia. Pavyzdžiui, Šešių dienų kare Izraelis nieko neturėjo, tik didžiulį norą apsiginti. Ir Chanuką mes švenčiame, nes mūsų kariuomenė nugalėjo didžiuosius graikus. Net Šventame Rašte apie tai parašyta – mažutėliai nugalėjo didžiuosius.

– S. Jovaišas: Pritariu išsakytoms mintims. Jeigu jauni žmonės supras, kad tarnyba yra prasminga, kad tai – labai svarbus vaidmuo, bus kitaip. Deja, jie to negirdėjo, jiems suprantamais būdais ir priimtinais kanalais nebuvo paaiškinta. Iš jų nuolat reikalaujama patriotizmo ir pareigos jausmo, tačiau ką mes padarėme, kad jie suprastų, kad tai yra gerai?

– Ponia Mildažyte, ką jūs manote?

– Manau, problema kilo ir dėl to, kad šauktinių kariuomenė buvo panaikinta, ir dabar visuomenė yra atskirai nuo kariuomenės. Užteks pirmiesiems šauktiniams nueiti į kariuomenę ir sugrįžti į savo miestelius, gatves ir viskas pasikeis, baigsis tos ašaros. Grįš sutaisytais dantimis ir išmokę gražiai pasikloti lovas. Nuo to dar niekas nenumirė. Devyni blaivybės mėnesiai ir kiti apribojimai kiekvienam vyrui – tikrai tik į naudą.