Į bažnyčią – kaip į prekybos centrą

Rekomendacinės aukos nustatytos, bet jas mokėti nėra privaloma

Pradėję domėtis apie aukas bažnyčiai sužinojome, jog 2007 metais lapkričio 7–9 dienomis vykusios Lietuvos vyskupų konferencijos plenariniame posėdyje buvo atnaujintas 2001 metais patvirtintas dokumentas, aptariantis tikinčiųjų aukas ir jų paskirstymą. Šios aukos yra vadinamos rekomendacinėmis aukomis. Kas tai yra? Rekomendacinės aukos lyg ir nustatytos, bet kalbant su šilutiškiais paaiškėjo, kad jų ne visada laikomasi. Esą katalikų bažnyčioje kunigas gali kuo ramiausiai paprašyti didesnės aukos.

2008 metų sausio 17 dieną visoms parapijoms buvo paruoštas raštas „Orientacinės aukų kunigų pragyvenimui normos užsakant šv. Mišias ir prašant sakramentų“. Tame rašte nurodyta, kad kunigai negali reikalauti didesnių aukų, bet gali paimti didesnę auką, jei tokia aukotojo valia. Tik ar tikrai visada taip yra? Pasak į mūsų redakciją besikreipusių Šilutės rajono gyventojų, pavyzdžiui, davus už laidotuves 150 litų kunigas lieka nelabai patenkintas. „Vasario mėnesį laidojome mamą. Kunigui daviau 150 litų ir viskas buvo gerai. Praėjus dviem mėnesiams mirė mano tėvelis. Kunigui vėlgi daviau 150 litų, bet jam šių pinigų buvo maža. Kaip tai suprasti?“, - pasakojo šilutiškė Gitana.

Žiūrime toliau. 2008 metų sausio 17 dieną išplatintame rašte nurodyti tokie aukų dydžiai: laidotuvių mišios – 150 litų/43,44 Eur, už devintąją, trisdešimtąją dieną po mirties ir mirties metinių Mišių stipendija – 70 Lt, Krikšto sakramentas – 50 Lt, Santuokos sakramentas – 100 Lt. Į šias sumas neįeina atlyginimas bažnyčios tarnams: vargonininkui, zakristijonui ir valytojai. Tad pridėjus ir šią sumą vadinamoji auka bažnyčiai žymiai padidėtų.

Apsilankėme Šilutės Šv. Kryžiaus bažnyčioje. Ten radę tik bažnyčios tvarkytoją pasukome link Šv. Kryžiaus parapijos raštinės. Tiek prie bažnyčios, tiek prie raštinės kainininko nematėme. Gal jį rasime kunigo kabinete? Beldžiamės.  Su mumis mielai sutiko pasikalbėti klebonas Stasys Toleikis. Jis, išgirdęs dėl kokios priežasties pas jį apsilankėme, nedaugžodžiavo: „Kunigų taryba nusprendė įvesti rekomendacines aukas bažnyčiai. Tai nėra jokia prievolė mokėti būtent tą, nustatytą sumą, jei žmogus neišgali – gali paaukoti ir mažesnę sumą. Tačiau vienas dalykas mums, kunigams, yra aukščiau visko – tai sergantys žmonės, gulintys ligos patale. Iš tokių žmonių tikrai neimame nė cento ir dar patys stengiamės jiems padėti. Sakote, yra pasipiktinusių dėl to, jog kunigas paprašo prie aukos pridėti papildomus 50 litų valytojai? Manau, tai yra visiškai normalu. Juk jei nori, pavyzdžiui, per vestuves barstyti žiedlapius, tai ir sumokėk tam žmogui, kuris po to tuos žiedlapius šluos. Nenori mokėti – šluok pats“, - pamokslavo  S. Toleikis.

Pabendravome ir su Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčios kunigu Remigijumi Šemekliu. Kunigas pasakojo, jog jų bažnyčioje prievartos aukoti tikrai nėra niekam. „Esame nustatę metinę auką bažnyčiai. Pensininkams 5 eurai, o iš dirbančių žmonių prašome šiek tiek daugiau. Tad, sakykim, jog pensininkai moka 5 eurus, o dirbantys – 10 eurų. Pas mus viskas vykdoma tvarkingai. Parapijiečiai turi jiems skirtas parapijiečio knygeles, jose viskas tvarkingai pažymima, kas, kiek ir kada paaukojo, be kita ko, turime ir kasininkę, viską žymime bažnyčios knygose. Kodėl nustatėme tą metinę auką bažnyčiai? Tam, kad tuos pinigėlius galėtume panaudoti bažnyčios pastato remontui ir pan. Juk juo naudojamės ne tik mes, kunigai, bet ir parapijiečiai“, - sakė kunigas R. Šemeklis.

Norėdami sužinoti, kaip viskas vyksta seniūnijų parapijose, susisiekėme su Gardamo ir Švėkšnos parapijas aptarnaujančiu kunigu Sauliumi Katkumi. Kunigas patikino, jog tokio dalyko, kaip reikalavimo aukoti didesnę sumą, niekada nėra buvę. „Kas kiek gali, tiek ir paaukoja. Visiems be išimties esame dėkingi už bet kokią auką bažnyčiai. Pas mus kainininkas zakristijoje tikrai nepakabintas, parapijiečiai jau nuo seno žino, kiek aukoti bažnyčiai“, - „Šilokarčemai“ sakė kunigas.

Kunigai – kaip mafija – renkanti duokles iš žmonių?

Šia tema pasikalbėję su šilutiškiais išgirdome visai kitokių istorijų nei pasakojo mūsų kalbinti kunigai. Štai šilutiškė Jolita teigė, jog jai tiesiai šviesiai buvo pasakyta suma, kurią ji turėtų sumokėti už tėvelio palydėjimą į paskutinę kelionę: „Prieš porą metų palaidojau savo tėtį. Tuokart man įvardijo 300 litų/88,89 Eur sumą už mišias laidotuvių dieną ir palydėjimą nuo šarvojimo salės, esančios UAB „Šilutės komunalininkas“ patalpose Cintjoniškių gatvėje, iki kapinių, esančių Nemuno gatvėje“. Kita mūsų kalbinta šilutiškė Gintarė sakė: „Žiūrint koks kunigas. Kai krikštijome vaiką mums pasitaikė puikus kunigas. Iki tol nebuvau tokio mačiusi – ir su šypsena, ir pajuokavome. Davėme jam tada 80 litų/23,16 Eur ir neišgirdome jokio priekaišto iš jo pusės“. Kiti mūsų kalbinti pašnekovai piktinosi, jog užpirktų mišių metu dar yra renkamos aukos bažnyčiai. Jaunavedžiai taip pat papasakojo, kiek jiems reikėjo susimokėti, kad galėtų amžiną meilę prisiekti prieš Dievą. Šilutiškė Oksana teigė, jog norėjusiems kovo mėnesį susituokti kunigas iškart įvardijo sumą – 100 eurų ir ne mažiau. Robertas ir Milda „Šilokarčemai“ sakė, jog tuokiantis prieš 5 metus kunigas jų paprašė „paaukoti“, ar susimokėti  400 litų/115,85 Eur. Mūsų kalbinta Vilma siūlė atlikti tyrimą: „Apsimeskite jaunąja ir nuvažiuokite į Švėkšnos bažnyčią pakalbėti su kunigu dėl neva artėjančių vestuvių. Prieš porą metų, mano žiniomis, buvo aiškiai išdėstyti vestuvių įkainiai: auka bažnyčiai Šilutės rajono gyventojams – 500 litų/144,81 Eur, kitų rajonų gyventojams – 1000 litų/289,62 Eur. Pamenu, po santuokos nunešiau (ne už save) 250 litų/72,40 Eur ir padėjau ant stalo tai palydėdama sakiniu: „Tai – auka bažnyčiai. Kiek galėjom, tiek paaukojom. Ačiū.“ Reikėjo jums matyti kunigo akis“, - pasakojo moteris.

 „Mūsų šventė neužilgo vyks Švėkšnos bažnyčioje. Jau ne pirmą kartą tenka susidurti su klebonu. Iš jo jokių kainoraščių tikrai negavome. Išsiklausinėjo, ką norėtume turėti bažnyčioje, ir susakė kam ir kiek reikės sumokėti: vargonininkui – 15 eurų, puošybai – 15 eurų, plius dar 15 eurų, tik jau nebepamenu kam, ir auka bažnyčiai. Kokia ta auka turi būti nei jis sakė, nei aš klausiau, nes esu labai prieš įvardytas sumas. Kiek mes galėsim ar norėsim, tiek ir paaukosim. Klebonas ten tikrai puikus, ir neįsivaizduoju, iš kur kiti sužino tas milžiniškas sumas. Mes ir sūnų ten krikštijome prieš dvejus metus, jokių pinigų niekas neprašė. Patys po ceremonijos davėme, kiek norėjome“, - gerų žodžių Švėkšnos bažnyčiai negailėjo Gražina. Kita šilutiškė Ligita atitarė Gražinai: „Kai tuokėmės prieš dvejus metus, mums iš karto susakė kainas. Pasakė, jei norime paprastai – kaina 200 litų/57,92 Eur, jei su specialiais papuošimais, ilgesnės trukmės ceremonija, muzika – kaina 500 litų/144,81 Eur“.

Aukodami mes išlaikome kunigus ir bažnyčios patarnautojus?

Žinoma, ne viskas taip blogai, kaip pasakoja dauguma šilutiškių. Yra ir tokių žmonių, kurie tikrai yra nuoširdžiai dėkingi bažnyčiose tarnaujantiems kunigams. Žmonės džiaugėsi, kad iš jų niekada niekas nėra pareikalavęs pinigų – vadinamųjų aukų. „Niekas mūsų nieko neprašė. Net nebuvo kalbama apie jokius pinigus. Kunigas buvo labai nuoširdus. Mes su vyru po santuokos palaiminimo įdėjome į aukų dėžutę tiek, kiek tuo metu galėjome“, - sakė Eglė.

Ir pabaigai. Kas yra sąvoka auka? Interneto platybėse radome tokius du paaiškinimus:

Auka – (religija, mitologija) gyvūnas, žmogus, maistas, turtas ir pan. Tai, kas aukojama dievams. Tai žmogaus santykio su dievybe pasireiškimas, kai žmogus atsisako kokių nors sau reikalingų daiktų ir paaukoja juos dievybei. Kai kuriose senovės religijose būdavo aukojami karo belaisviai, pirmagimiai, nekaltybė ir pan.

Auka – (labdara, sociologija) pinigai ar kitoks turtas, perduodamas kam nors sušelpti ar paremti.

Tad susidaro vaizdas, jog parapijiečiai nuoširdžiai aukoja bažnyčiai, o kunigai mano, jog parapijiečiai tuos pinigus neša jiems.