Potvyniai netrukdo ūkininkauti, o tik puošia šį kraštą

Taigi, jis dirba apie 100 ha žemės, kuri yra netoli Nemuno, pavasario potvynio užliejamose vietose, melžia 29 karves. V. Starikovo teigimu, tai pienininkystės ūkis. Nors sėja miežius, kviečius, kukurūzus gyvulių pašarui, pats namie pasigamina kombinuotuosius pašarus ir jų nereikia pirkti.

Plėsti dirbamos žemės plotų negali, ariama žemė yra tik ta, kuri buvo ariama dar sovietiniais laikais. „Išplėsčiau pievą, pasėčiau įsėlį, užeitų vanduo – neturėčiau nei pievos, nei javų derliaus. Kartą jau buvau tai išbandęs – pasėjau javus, vanduo apsėmė ir nieko nebeliko“, - pasakojo ūkininkas.

Bėda šiais laikais yra ir dėl pieno supirkimo kainų. „Žemaitijos pienas“ dabar moka tik po 18 centų už kilogramą. „Šiandien buvo atvažiavusi pieninės vadybininkė Karolina, sakė, kad nuo birželio pirmosios tik po 16 centų mokės“, - teigė V. Starikovas.

Pelningai parduoti pieną nebeįmanoma, tai gal ūkininko šeimos gyvenimas sėkmingesnis? „Iš šių kraštų kilusi mano žmona Leila dar ir šiandien save vadina šišioniške (tai prūsų, vokiečių, latvių kalbomis persipynusi senoji lietuvininkų tarmė pamario krašte, - aut. pastaba), - ėmė pasakoti Vytautas. – Ji gimė Rusijoje, Tilžės miesto ligoninėje, nes 1968 metais Pagėgiuose buvo panaikintas Akušerijos skyrius. Mano seneliai kilę iš šių kraštų, bet mano mama Marytė susipažino su Tilžėje tarnavusiu karininku ir išvažiavo su juo į Sverdlovską. Paskui kažkas atsitiko, nesugyveno ir išsiskyrė. Sesuo Tania liko pas tėvą, o aš, kai man buvo penkeri, su mama grįžau čia. Užaugau šalia Pagėgių, Būbliškės kaime. Ryšiai su seserimi jau seniai nutrūkę – paskutinė jos žinia pasiekė iš Krasnodaro. Su savo žmona susipažinau dirbdamas Rambyno tarybiniame ūkyje, žolės miltų gamybos agregate. Ūkis davė butą kaimo viduryje... O kai Lietuva tapo laisva, nebuvo ką veikti, tai įsikibome į žemės ūkį“.

V. Starikovas dar pasidžiaugė namą, kuriame iki šiol gyvena, pirkęs iš Jono Jonaičio, kuris sulaukęs garbingo amžiaus už nuopelnus kraštui tapo Šilutės garbės piliečiu.

Jo žmona Šarlotė, pasak V. Starikovo, vis atvažiuodavo pasisvečiuoti, ir pamačiusi, jog čia vyksta remonto darbai, net verkdavusi iš džiaugsmo, kad jų sodyba prikeliama antram gyvenimui. „Kad nenugriaunama, kaip šiais laikais įprasta, bet atstatoma“, - sakydavo Šarlotė.

Įsikalbėjome ir apie ūkininko laisvalaikį. Jis teigė, kad turėdamas laisvesnę valandėlę einantis tik techniką paremontuoti, o tuo metu pokalbyje dalyvavęs VMVT Pagėgių pasienio posto vedėjas Zenonas Komskis ištarė: „Nemeluok, mėgsti pažvejoti“. „Mėgstu retkarčiais, - neprieštaravo V. Starikovas. – Netoli yra didelis ežeras, Senvage vadinamas, toliau – Malūnežeris, Gulbių ežeras – jie visi yra susijungę tarpusavyje, o didžiųjų potvynių metu pakilęs vanduo į juos atplukdo žuvies iš Nemuno“.

Nuo 1992 metų šioje sodyboje gyvenantys Leila ir Vytautas pasakojo, kad potvyniai per tą laiką jau tris kartus buvo atskyrę juos nuo pasaulio. Keliu plento link buvo galima išvažiuoti nebent tik traktoriumi, yra tekę plaukti ir valtimi, ir amfibija. „Įlipome į autobusą važiuoti pas močiutę, - prisiminė Leila. – Tai vairuotojai stebėjosi: „Jėzau, Jėzau, kur jūs ten gyvenate? Tik stogai ir kaminai besimato... Jūs ten atgal nebegrįžkite“.

V. Starikovas sodyboje iškasė tvenkinį, kad tik galėtų paaukštinti gruntą ir būtų kur galvijų pašarą susidėti, nes anais metais yra buvę taip, kad atėjus potvynių vandeniui vos nenuplaukė šienainio ritiniai.

Taip ir gyvena žmonės, kur potvynių vanduo, protingai ūkininkaujant, ne trukdo, o tik puošia šį kraštą.