Pirmasis ir vienintelis politiko interviu po incidento Šilutės prieplaukoje

Daugiau nei penkis mėnesius tylėjęs S. Stankevičius pagaliau sutiko apie buvusį incidentą duoti interviu žiniasklaidai. Su juo kalbėjosi „Šilokarčemos“ žurnalistas Stasys BIELSKIS.  

- Šis incidentas iškart buvo paviešintas šalies žiniasklaidoje. Kaip jūs į tai reagavote?

- Būtent Aldonos Aleksėjūnienės straipsnyje aš buvau padarytas didžiausiu nusikaltėliu. Su cinizmu, su baisia neapykanta surašyta taip, kad aš po tokio straipsnio galėjau kaip ir nebegyventi, kilo įvairių minčių. Advokatų kontoroje, į kurią kreipiausi, surašė reikalavimus paneigti tikrovės neatitinkančius faktus. Portalas lrytas.lt ištrynė tą jos straipsnį ir paskelbė paneigimą. Pastarajame rašoma, kad publikuotame straipsnyje „Turtuolis „darbietis“ Šilutės uoste skandino futbolo teisėją“ pateikta tikrovės neatitinkanti informacija, žeminanti p. S. Stankevičiaus garbę bei orumą. Pažymima, kad nekaltumo prezumpciją pažeidžia ir toks sakinys: „Dėl pasikėsinimo į žmogaus gyvybę pirmadienį Šilutės policijoje teks aiškintis vietos turtuoliui, Darbo partijos skyriaus vadovui, įtakingiausiam rajono tarybos valdančiosios koalicijos veikėjui Sauliui Stankevičiui“.

Manau, kad šioje istorijoje pamokantis dalykas yra tai, ką gali žurnalisto plunksna. Ji, panaudota „pagal paskirtį“, padarė didžiulę žalą mano šeimai ir man. Praėjus mėnesiui laiko mirė mano mama, po to – ir tėtis. Manau, kad tai neteisingo kaltinimo pasekmė. Buvo vyriškas susistumdymas, aš tą žmogų pateisinu – jeigu jam, atsidūrusiam vandenyje, buvo nemalonu ir baisu, tai nebuvo jokių minčių apie pasikėsinimą nužudyti. Aš nesu nei banditas, nei nusikaltėlis – mano gyvenimo istorija tai įrodo. Man niekada nebuvo pradėtas joks tyrimas dėl nieko, nesu nei teistas, nei buvęs įtariamuoju. Šita istorija buvo kaip ir „didelė naujiena“ visiems, man taip pat.

- Jūsų manymu, kodėl ta istorija buvo taip plačiai nušviesta?

- Tam tikriausiai turėjo įtakos politika, mat iki Lietuvos Prezidento rinkimų buvo likę tik 11 dienų. Todėl su didžiuliu pasimėgavimu pagarsinta, kad Darbo partijos atstovas skandino žmogų, jog pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl pasikėsinimo nužudyti. Tokio dalyko, kaip minėjau, niekada nebuvo.

Šiuo atveju žurnalistė prisiėmė teisėjo, prokuroro ir policijos funkcijas. Ji savo rašinyje nusprendė, kad aš esu kaltas, padaręs tą ir tą... Bet juk tyrimas buvo pradėtas dėl viešosios tvarkos sutrikdymo.

- Kodėl tada jūs nebendravote su žiniasklaida, pasislėpėte nuo visuomenės?

- Vietos politikai iš pasitenkinimo trypė kojomis ir džiaugėsi, kad pagaliau jie turi galimybę pasimėgauti. Ir skelbė iš tribūnų, kad visuomenė tuo labai domisi. Aš manau, jog šia istorija ir jos tęsiniu domėjosi ne visuomenė, o labiau politikai bei žurnalistai.

Advokatai man patarė nebendrauti su žiniasklaida. Patarimo priežastis tokia, kad buvau apkaltintas sunkaus nusikaltimo padarymu. Tai mane, be abejo, pribloškė, tam tikrą laiką aš nelabai galėjau susivokti, kaip elgtis ir ką daryti toliau. Todėl buvo pasirinkta nebendravimo su žiniasklaida priemonė. Juk mane apkaltino ne prokuratūra, ne policija, o žurnalistai, išgarsėję savo rašiniais. Manau, kad tokių rašinių savo adresu nenusipelniau.

Tą istoriją taip pat „labai gražiai“ nušvietė ir vienas Šilutės krašto naujienų laikraštis. Buvo kreiptąsi į to laikraščio redakciją, kad jie išspausdintų paneigimą, bet tai daryti jie atsisakė. Mes kreipėmės į Žurnalistų etikos komisiją, šią savaitę buvo gautas jos sprendimas, kad laikraščio straipsnyje nėra jokio pažeidimo.

Manau, kad buvo neįtikėtinai gerai organizuotas puolimas prieš mane, todėl ginsiuosi labai aktyviai panaudodamas visas teisines priemones, net ir teismus, nes pasielgta nepelnytai. Aš gerbiu žurnalistus – tai yra jų darbas, jie privalo rašyti, bet jie taip pat privalo atsakyti už savo rašinius, negali rašyti tai, ką tik nori be jokios atsakomybės. Jie turi jausti ir pareigą, ir atsakomybę. Tai yra kūryba, bet tokiais kūriniais jie jokiu būdu negali kito žmogaus nei teisti, nei smerkti, nei nepagrįstai žeminti ir pažeidinėti jo orumą bei teises.

- Kaip galų gale baigėsi ši istorija?

- Byla baigėsi taip, kad buvo pasirašyta taikos sutartis su nukentėjusiuoju. Byla nutraukta pagal straipsnį, kuris leidžia tai padaryti.

Deja, štai tas jau minėtasis Šilutės krašto naujienų laikraštis praėjusią savaitę vėl išspausdino pirmame puslapyje straipsnį su mano nuotrauka – vėl lipa ant to paties grėblio. Aš manau, kad tai – pseudo žurnalistų rašinys. Ką reiškia tokie žodžiai: „Šilutės politikas ir verslininkas S. Stankevičius skundais nepailstamai stengiasi apriboti skaitytojų teisę į laisvą žodį“. Tai buvo ne skundas, o prašymas išspausdinti paneigimą. Toliau cituoju: „Redakcija irgi jau nuo 2011 metų rugpjūčio mėnesio patiria įžūlius puolimus apriboti laisvo žodžio teisę, tuo nuolat užsiima pagarsėjęs Šilutės politikas ir verslininkas S. Stankevičius“. „Normaliai“ parašyta?

Čia grubiai pažeidžiama mano teisė į orumą, inkriminuojami dalykai, kurių aš nesu daręs. Aš asmeniškai nesiimu jokių veiksmų – dirba patikima advokatų kontora, kuri gina mano teises. Tai dar kartą parodo, kad ne visą žiniasklaidą galima gerbti, ne visi žurnalistai atlieka savo pareigą taip, kaip turėtų atlikti. Kur šiame straipsnyje yra abiejų pusių nuomonė? Tai – vienpusiškai į vieną pusę surašytos rašliavos, kitaip kaip rašliava jų negalėčiau pavadinti.