Kęstutis Petrauskas – Tėtis iš didžiosios raidės

Artėjant Tėvo dienai ėmėme ieškoti tėčio iš didžiosios raidės. Ilgai ieškoti nereikėjo, paskambinus Usėnų seniūnui Algirdui Raukčiui labai greitai išgirdome, jog seniūnijoje yra tas tėčių tėtis – Kęstutis Petrauskas. Tikriausiai tie, kurie jo šeimos nepažįstate, paklausite savęs, o kuo jis toks ypatingas? Suskubsime jums pasakyti, jog, seniūno teigimu, šeima tikrai verta straipsnio laikraštyje – 30 kartu nugyventų metų, užauginti trys ir šalia auga ketvirtas 12 metų Rokutis. Pagrandukas – saulytė. Taip vadinami Dauno sindromą turintys vaikučiai. Tačiau ši diagnozė neišgąsdino nei mamos, nei tėčio. „Tai mūsų laimė ir džiaugsmas“, - sakė Kęstutis ir Giedra Petrauskai. Ne veltui šie vaikučiai vadinami saulytėmis – viso interviu metu nuo mažojo Rokučio veidelio nedingo šypsena.

Prieš vykstant pas Kęstutį ir Giedrą Petrauskus susisiekėme su jų dukra Rasa. „Pagaliau kažkas atkreipė dėmesį į mano tėtį. Aš nežinau, kokiais gražiausiais pasaulio žodžiais jį apibūdinti. Tai mano guodėjas, mano patarėjas, užtarėjas. Mano pats didžiausias ramstis gyvenime. Esu be galo jam dėkinga už viską, ką tiek jis, tiek mama davė man ir mano broliams“, - sakė Rasa.

Atvykus į jaukų ir išpuoselėtą Kęstučio ir Giedros kiemą mus pasitiko pats straipsnio herojus. Kuklindamasis pakvietė mus vidun, o žmona Giedra suskubo sodinti prie stalo. „Ir kam čia dabar reikia tos garbės? - šypsodamasis klausė Kęstutis. – Esam paprasta šeima, atrodytų, niekuo neišsiskiriam iš kitų“.

Prie mūsų pokalbio prisijungus Giedrai iškart paprašėme papasakoti, kaip jie susipažino. Abiejų veiduose atsirado plačios šypsenos. „Susipažinome, kai man buvo 17, jam – 18 metų. Ėjau iš parduotuvės namo, o jis važiavo mašina su draugais, sustojo manęs pavėžėti, tad taip ir likome kartu, - sakė G. Petrauskienė. – O kartu esame jau 30 metų. Šiemet lapkričio mėnesį švęsime 30-ąsias metines. Šiemet jos bus perlinės, tai vaikai sakė, kad pripirks mums perlinių kruopų“.

Palietus abiem tėvams jautrią temą apie jų mažąjį Rokutį Giedra nesulaikė ašarų, tačiau ašaros ne nevilties, o labiau apmaudo, nuoskaudų. Apmaudo dėl buvusių patyčių, nuoskaudų dėl kai kurių artimųjų kalbų. Iki pat šiol Giedrai skaudu prisiminti neišnešiotukų skyriaus gydytojos žvilgsnį, kuris vėrė širdį kiaurai. Tačiau apie šio skyriaus slaugytojas ji to paties pasakyti negali. „Auksiniai žmonės. Didžiausio palaikymo sulaukėme iš personalo“, - sakė usėniškė. Petrauskų šeima nelaiko pykčio – tam jie neturi laiko. Visą savo laiką, meilę, rūpestį jie atiduoda Rokučiui. „Matyt, Dievulis mums priminė apie Rokutį. Kai pagimdžiau vaikutį, Rokučiui skyrėme mažiau laiko. Bent aš taip manau. Ir po to išgirdome tiek mus, tiek visą kaimą sukrėtusią žinią, kad Rokui – leukemija. Tuo metu Dievas tikriausiai ir atsiuntė mums priminimą, kad Rokučiui kaip niekam kitam reikia mūsų visų meilės, globos ir rūpesčio. Ir tikrai – per daugiau kaip dvejus metus, kol vyko gydymo procesas, mes visi meilės ir rūpesčio pagalba prikėlėme Rokutį naujam gyvenimui. Gydymo metu buvo visiškai sunykę raumenukai, imuninė sistema – jis visko mokėsi iš naujo“, - pasakojo vyriausioji Petrauskų dukra Rasa, kuri jau sukūrė savo šeimą, augina du vaikučius ir gyvena gimtuosiuose Usėnuose.

Šeimos tėtis dirba Valstybės sienos apsaugos tarnyboje jaunesniuoju specialistu, mama Giedra – namų šeimininkė. Mums lankantis jų šeimos namuose jie buvo pilni šurmulio ir žmonių. „Tai mūsų kasdienybė. Viskas nutyla tik vakare, kai gulamės miegoti. Būtų keista, jei namie nebebūtų šurmulio“, - svarstė Kęstutis. Tiek Kęstutis, tiek Giedra viso pokalbio metu nedaugžodžiavo. O gal ir žodžių čia nereikia? Viską pasako tai, jog tiek seniūnas, tiek usėniškiai Petrauskų šeimą labai giria ir vadina pavyzdine. „Kas tiesa, tas ne melas – mano vyras niekada neatsisakys padėti paprašiusiam pagalbos. Pavyzdžiui, išsiruošiame kažkur išvažiuoti, o į kiemą ateina kaimynas ir prašo padėti pataisyti sugedusią mašiną. Mes visada atidedame savo planus ir lekiame padėti“, - gerų žodžių savo vyrui negailėjo G. Petrauskienė.

Gražių žodžių tėčiui negailėjo ir jo sūnūs – 25-erių Paulius ir 23-ejų Karolis. Jie sutartinai tvirtino, kad tėvas buvo griežtas, tačiau jis visada buvo ir yra tiek vaikų, tiek mamos ramstis. Sūnūs rimti, konkretūs, nedaugžodžiaujantys – tikri vyrai. Karolis šiuo metu laikinai apsistojęs pas tėvus, o Paulius gyvena Katyčiuose.

Pasak tėvų, vaikai tikrai buvo auginami griežtai. „9 valandą vakaro vaikai jau turėdavo būti namuose. Dėl to problemų niekada neturėjome. Apie šokius liepdavome net nesvajoti, sakėme, jog suspės. Čia irgi ginčų nebuvo. Kai gulėjau ligoninėje su Rokučiu, namie dūzgė visas šeimos branduolys: vieni karves melžė, kiti maistą gamino, treti indus plovė, namus tvarkė. Kaip mums kaimynas sakė – jūsų šeima kaip vienas kamuoliukas, visi kartu sulipę. O kaip kitaip? Kitokios savo šeimos ir neįsivaizduoju“, - džiaugėsi Giedra.

Visos mūsų viešnagės metu mažasis saulytė susidomėjęs mus stebėjo. Po kurio laiko įsidrąsinęs atėjo prie tėvelių ir leidosi nufotografuojamas. Pagavęs azartą jis linksmai pozavo, kvietė ir kitus namiškius. Paklaustas, ką labiausiai mėgsta valgyti, atsakė, jog pepelinus (cepelinus, – red. pastaba), o mama tuoj pat atitarė: „Jis labai juos mėgsta. Išgirs apie cepelinus – neatstos, kol jų negaus“. Atsisveikinant mažasis Rokutis mums pasiuntė oro bučinuką, kuris dar ilgai glostys mūsų širdis.

Džiugu, kad Kęstutis, užklupus gyvenimo negandoms, nenusisuko nuo šeimos ir yra tikro, rimto šeimos vyro pavyzdys kitiems.