Biomedicinos mokslų daktarė pataria, kaip taisyklingai rinkti, džiovinti ir laikyti vaistinius augalus

Pastaraisiais metais susidomėjimas vaistinių, prieskoninių (aromatinių) augalų auginimu ir jų žaliavos vartojimu bei savigyda padidėjo. Vis dažniau vaistinė augalinė žaliava naudojama farmacijos, maisto ir kosmetikos pramonėje, įvairių preparatų, arbatų gamybai, gydomosioms vonioms.

Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Kauno botanikos sodo Vaistinių ir prieskoninių augalų kolekcijų sektoriaus vedėja, biomedicinos mokslų daktarė Ona Ragažinskienė primena, kad gamtoje vaistinių augalų atsargos nėra neišsemiamos.

„Dėl keletą dešimtmečių trukusios intensyvios žemės ūkio gamybos, melioracijos, herbicidų naudojimo smarkiai sumažėjo natūralių augimviečių ir vertingų floros rūšių, tarp jų ir vaistinių augalų“, – teigia profesorė, pažyminti, kad rinkti vaistinę augalinę žaliavą reikia atsakingai, išmaniai ir taupiai, paliekant šių išteklių ateities kartoms.

Kaip taisyklingai rinkti, išdžiovinti, laikyti ir vartoti vaistinius augalus – pokalbyje su provizore, VDU profesore O. Ragažinskiene.

– Pastaruoju metu žmonės atsigręžia į natūralesnius gydymo būdus. Į ką patartumėte atkreipti dėmesį tiems, kurie gydosi vaistiniais augalais?

– Vaistinius augalus gali žinoti ir pažinti kiekvienas besidomintis jais žmogus, tačiau gydytis ir kitus gydyti turi teisę tik diplomuoti medicinos ir farmacijos srities specialistai. Jie privalo aktyviau teikti teisingą informaciją apie vaistinės augalinės žaliavos savybes, biolologiškai veikliųjų medžiagų gydomąjį poveikį žmogaus organizmui, išaiškinti bei įspėti dėl savigydos pavojaus žmogaus sveikatai ar net jo gyvybei.

Išgirdus ne medicinos srities specialistų patarimų, kaip gydytis vaistiniais augalais, ypač jei jie kelia abejonių, prieš tai siūlyčiau pasikonsultuoti su šeimos gydytoju arba vaistininku, susirasti informacijos recenzuotuose leidiniuose. Žmonės neturėtų lengvabūdiškai vartoti ir atvežtinių Rytų medicinos preparatų. Patarčiau prieš tai pasikonsultuoti su klasikinės medicinos medikais fitoterapeutais, kurie yra stažavęsi ir mokęsi Rytų medicinos gydymo.

Dabar pasaulyje 35–40 proc. vaistinių preparatų gaminama iš vaistinės augalinės žaliavos. Specialistams ir vaistinių augalų augintojams yra svarbu teisingai sistematiškai identifikuoti vaistinius augalus: skirtingos jų rūšys bei veislės turi nevienodą farmakologinį poveikį, kurį nulemia juose susikaupusios biologiškai veikliosios medžiagos.

– Ar vaistažolės gali sustiprinti ar susilpninti kitų cheminių ar homeopatinių vaistų poveikį?

– Tikrai taip. Yra vaistinių augalinių ir cheminių preparatų vartojimo taisyklės, kurias gydytojas ar vaistininkas turėtų aptarti individualiai su pacientu. Jei žmogus geria cheminius ir augalinius vaistinius preparatus bei vaistinę augalinę žaliavą, tarp atskirų preparatų vartojimo turi būti 1–2 valandų skirtumas. Jeigu pacientas vartoja prailginto veikimo cheminius vaistus, tokiu atveju augaliniai vaistiniai preparatai turėtų būti nevartojami visai.

– Tokiu atveju vaistiniai augalai gali tapti nuodu?

– Taip. Nors palyginti su cheminiais preparatais augaliniai yra geriau toleruojami, jų šalutinis poveikis švelnesnis, tačiau jie gali sukelti ir kai kurias neigiamas organizmo reakcijas, kurios paaiškėja po ilgesnio laiko tarpo. Tai priešingai cheminiams vaistams, kurių intoksikacija pasireiškia staiga.

Gydymas augaliniais vaistiniais preparatais – medicinos specialistų kompetencija, todėl visada reikia vengti savigydos ir prieš pradedant vartoti (ypač ilgesnį laiką) pasitarti su gydytoju ar vaistininku. Tik medikas gali pasakyti, kaip juos dozuoti, kada vartoti (prieš valgį ar po jo).

Ištirta ir įrodyta, kad kiekvieno vaistinio augalo žaliava ir iš jos pagaminti augaliniai vaistiniai preparatai be teigiamo farmakologinio poveikio gali sukelti ir neigiamą, nepageidaujamą poveikį. Kaip pavyzdį galiu pateikti ankstyvąjį šalpusnį, kuris yra išbrauktas iš Europos vaistinių augalų registro. Tyrimais nustatytas ženklus alkaloido pirolizidino kiekis, kuris turi hepatotoksinį (kepenis žalojantį) poveikį. Jo žaliava bei preparatai nerealizuojami ir Lietuvos vaistinėse.

– Kokias klaidas žmonės dažniausiai daro rinkdami ir džiovindami įvairias vaistažoles?

– Manau, kad atėjus vasarai – atostogų metui, ne vienas su šeima keliaus į miškus ir laukus, margaspalves pievas. Rinks rugiagėlių, vaistinių ramunių bei liepų žiedus ir kitas, labai reikalingas vaistažoles. Reikia žinoti, jog vaistinės augalinės žaliavos kokybė priklauso nuo tinkamo jos surinkimo, priemaišų pašalinimo, džiovinimo ir laikymo.

Draudžiama vaistinę augalinę žaliavą rinkti cheminėmis medžiagomis purkštuose plotuose, prie gyvulininkystės kompleksų, šalia elektrinių, geležinkelių, automagistralių, sąvartynų. Nepatariama vaistinių augalų antžeminės dalies rinkti po lietaus arba anksti rytą, kol augalai rasoti.

Vaistiniai augalai, kuriuose kaupiasi alkaloidai (didžioji ugniažolė, juodoji drignė, paprastoji durnaropė, vaistinė šunvyšnė) bei glikozidai (paprastoji pakalnutė, įvairios rusmenės bei eleboro rūšys, pavasarinis adonis) yra nuodingi. Juos gali rinkti tik suaugę žmonės ir labai atsargiai, laikydamiesi tam tikrų atsargumo priemonių: su pirštinėmis, saugantis, kad augalo sulčių nepatektų į akis ar burną. Baigus darbą būtina kruopščiai nusiplauti rankas.

– Kada ir kaip geriausia rinkti vaistažoles?

– Kaip minėjau, vaistažolės turėtų būti renkamos ekologiškai švariose vietose. Augalų antžeminė dalis – žiedynai (lot. flores), lapai (folium), žolė (herba) ir sultingi vaisiai (fructus) – renkami giedrą dieną, po pietų. Išimtis: augalai byrančiais vaisiais (paprastieji kmynai, blakinės kalendros, paprastieji krapai, vaistiniai valerijonai) pjaunami arba raunami dar nesubrendus vaisiams, anksti rytą su rasa, rišami į pundelius, džiovinami, paskui kuliami ir valomi.

Visa vaistinė žaliava turi būti renkama tuo metu, kai joje susikaupia daugiausia biologiškai veiklių medžiagų – eterinių aliejų, vitaminų, alkaloidų, rauginių medžiagų ir kt. Vaistinę žaliavą patartina rinkti į pintines, dėžes, viengubus medžiaginius maišelius. Surinktos žaliavos negalima suspausti. Dėl to ji kaista, suyra veikliosios medžiagos. Vaistažolių patartina rinkti tiek, kiek jų iš karto galima sudžiovinti. Taip pat būtinai patarčiau vaistažoles rinkti kartu su vaikais – tepažįsta vaistinius augalus ir tepratęsia jūsų šeimos tradicijas.

– Kaip taisyklingai išdžiovinti ir laikyti vaistažolių atsargas?

– Pirmiausia prieš džiovinimą iš surinktos žaliavos reikia išrinkti žemės grumstelius ir įvairias kitas priemaišas. Esant giedram orui vaistinę žaliavą (lapus, žiedus, žolę) galima džiovinti lauke (pavėsyje) ir gerai vėdinamose patalpose. Eterinius aliejus kaupiantys augalai (paprastieji čiobreliai, pipirmėtės, vaistiniai šalavijai ir kt.) džiovinami 25–30 laipsnių pagal Celsijų (iki 40 °C) temperatūroje.

Sultingi, vitaminų turintys vaisiai (paprastosios avietės, erškėčiai, šermukšniai ir kt.) džiovinami  70–90 °C temperatūroje. Glikozidų turinti žaliava (pavasariniai adoniai, paprastosios pakalnutės) – 50–60 °C laipsnių temperatūroje, atskiroje patalpoje nuo kitų vaistažolių.

Savo reikmėms nedidelius vaistažolių kiekius galima laikyti specialiuose medžiaginiuose maišeliuose ar uždaruose stikliniuose induose. Tinkamai paruošta ir vartojama vaistinė žaliava aprūpina žmogaus organizmą reikalingomis natūraliomis biologiškai veikliosiomis medžiagomis ir yra puiki prevencinė priemonė nuo daugelio  ligų.

– Ar vaistinių augalų ne tik rinkimas, bet ir auginimas populiarėja Lietuvoje?

– Vaistažolininkystė – tai yra verslas, kuriam reikia pasirengti ir įgyti kompetencijų. Lietuvos regionų bendruomenės dalyvauja ES struktūriniuose projektuose ir kuria vaistinių augalų plantacijas.

Lietuvoje daugėja pavyzdinių vaistinių augalų auginimo ūkių, tokių kaip vaistininkės aukščiausios kvalifikacijos farmakognostės Jadvygos Balvočiūtės ekologinis vaistažolių ūkis ar Panaroje vykdoma vaistažolininkystė, kur įkurtas herbariumas, vaistinių augalų kolekcija ir vaistažolių džiovykla naudojant alternatyvią saulės energiją.