Ūkininkų balsas stiprus, bet ne visada vieningas

Suvažiavime 2014 metų veiklos ataskaitą skaitęs LŪS vadovas Jonas Talmantas apgailestavo, kad kai kuriuose rajonuose žemdirbiai vis dėlto yra gana pasyvūs, trūksta vieningumo ir noro derinti skirtingus interesus. Organizacija turi problemų ir dėl nario mokesčio. Tačiau suvažiavime pripažinta, kad sąjunga turi realias galimybes tapti tvirta organizacija, su kuria būtų skaitomasi.

„Šiose pareigose esu jau trečią kadenciją ir pastebėjau, jog mūsų organizaciją, kaip ir ūkininko ar bet kurio iš mūsų gyvenimą, lanko tam tikri pakilimai, kritimai ir tik retkarčiais tarp jų pasitaikantys trumpi atokvėpiai, kai tiesiog dirbame kasdienius darbus. Visada turime būti pasirengę naujiems iššūkiams. Turime būti vieningi ir solidarūs savo organizacijoje derindami savo skirtingus interesus ir ne visada turėdami vienodus lūkesčius. Tik taip būsime vertinami, o į mūsų nuomonę bus įsiklausoma derybose aktualiais klausimais įvairiose institucijose. Galime mokytis iš kitų padarytų klaidų, bet kažkodėl nuolat mokomės iš savų ir vis lipame ant to paties grėblio. Gal tikrai mes per gerai gyvename? Gal mums tiesiog patinka nuolat save bausti ar stebėti, kaip šį kartą nukentėjau ne aš, o kaimynas? Gal tiesiog pasidarę viskam jau abejingi? Praėjo 25-eri Lietuvos nepriklausomybės metai, iš kurių 11 metų gyvename Europos Sąjungos sudėtyje. Per tuos metus susiformavo nemažai įvairios specializacijos ūkių, užaugo ir subrendo nauja karta. Valdant net šešiolikai Lietuvos Respublikos Vyriausybių ir vykstant trims Europos Sąjungos Bendrosios žemės ūkio politikos reformoms dalis ūkių išlaikė savo veiklą, ją sustiprino, perdavė vaikams, kiti dėl nepamatuotų galimybių sužlugo. Kiekviena tvarka padarė įtaką ūkininkų gyvenimui, reglamentuodama jų veiklą, nuolat keisdama mokesčių politiką, įvesdama daugiau biurokratijos“, – neslėpė pasipiktinimo LŪS pirmininkas.

Suvažiavime dalyvvo ir būrelis LŪS Šilutės skyriaus narių. Skyriaus pirmininkas Kęstutis Andrijauskas teigė esąs nusivylęs valdžios politika ūkininkų atžvilgiu, mažomis žemės ūkio produktų supirkimo kainomis.

Daugelis ūkininkų piktinosi, kad šiuo finansiniu laikotarpiu parama nuo augalininkystės sektoriaus atsigręžė į gyvulininkystę, išsakė nuogąstavimus dėl genetiškai modifikuotų augalų grėsmės. Kaimo žmonės negailėjo piktų žodžių „sofos“ ūkininkams. Suvažiavimo dalyviams susirūpinimą kėlė jaunųjų ūkininkų likimas, žalinimo reikalavimai, gazolio įsigijimo taisyklės, reikalavimas kasmet sudaryti tręšimo planus, augalų apsaugos produktų naudojimas, ūkio darbų sauga, žemos pieno supirkimo kainos, parama  nederlingose žemės ūkininkaujantiesiems, socialinio draudimo įmokų ir kiti klausimai.

Išklausiusi suvažiavimo dalyvių pasisakymus ir atsakiusi į aktyviai užduodamus klausimus, žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė pabrėžė, kad būtina rasti balansą tarp žemes ūkio gamybos, našumo didinimo ir aplinkos išsaugojimo. „Praeitame laikotarpyje didžiausias dėmesys buvo skirtas augalininkystei, o gyvulininkystė liko nuskriausta. Didesnę ES paramą gavo derlingi rajonai, bet žmonės juk nori dirbti bei gyventi ir nenašiuose. Jaunieji ūkininkai, gavę paramą, turi likti ir dirbti kaime. Kaimas turi būti įvairiapusis, jame privalo išlikti visi“, – kalbėjo ministrė.

V. Baltraitienė atkreipė dėmesį į tai, kad visi, kurie nori pasinaudoti ES parama ūkio modernizavimui, turi labai gerai įvertinti savo finansines galimybes, skaičiuoti šiandienos kainomis – projektas turi būti pagrįstas realiais skaičiais. Ministrė pabrėžė produktų, ypač ekologiškų, perdirbimo svarbą, kategoriškai pasisakė prieš GMO auginimą.

 „Nėra ministerijoje mylimų ar nemylimų sektorių. Visi norime, kad mūsų kaime matytųsi ne tik žali laukai, bet ir gyventų darbą turintys žmonės, todėl turime matyti visumą ir nestabdyti lekiančio traukinio“, – pabrėžė ministrė V. Baltraitienė.

Suvažiavime dalyvavę  bankų atstovai konstatavo, kad žemės ūkio verslas yra ilguoju laikotarpiu perspektyvi verslo sritis, nes gamina pirmo būtinumo produkciją, didelę įtaką šiam verslui daro ir auganti maisto paklausa pasaulyje. Tačiau šis sektorius jautrus iš anksto nevaldomoms rizikoms – klimato išdaigoms, politinei ir ligų rizikai, yra priklausomas nuo valstybės ir ES fondų dotacijų. Kadangi labiausiai visada nukenčia mažiausieji rinkos žaidėjai, tad kooperacija žemės ūkyje būtina. Siekiant išlaikyti augimo tempą, svarbi eksporto diversifikacija, našumo didinimas ir ypač naujų augančių rinkų paieška.