Teismas nuteisė vyriškį už tai, kad jis buvo apvogtas?

O buvo taip. H. Petrikas ieškinyje nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad verčiasi versline žvejyba, turi leidimą žvejybai vidaus vandenyse. Tą rugsėjo 24-ąją jis Nemune, ties Šakūnėlių kaimu, nėgių žvejybai, kuriai turėjo 100 kg sugavimo kvotą, apie 30 m nuo kranto nuleido į upės dugną inkarą su apie 50 m sintetiniu valu, prie kurio buvo pritvirtinęs 10 nėgių gaudyklių-venteraičių. Valo gale pritvirtino raudoną plūdę su medine lentele, kurie plūduriavo paviršiuje. Ant lentelės buvo užrašas: „H. Petriko verslinė žvejyba, tel. Nr. <...>“. Spalio 1-ąją atvykęs patikrinti žvejybos įrangos nieko neberado – visa nėgių gaudymo įranga buvo pavogta.

H. Petrikas parašė pareiškimą policijai, kuri greitai išaiškino galimą vagį – Alvydą. Pastarasis prisipažino ištraukęs jo žvejybos įrangą iš Nemuno.

Ieškovo H. Petriko teigimu, ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo surinkta pakankamai duomenų, kad dėl Alvydo kaltės jam buvo padaryta žymi materialinė žala: 100 Eur kainavo venteraičiai, 30 Eur – inkaras, 30 Eur – valas, be to, nepagauta 100 kg žuvų po 5,8 Eur/kg, bendros 580 Eur vertės.

Deja, prokurorai sustabdė ikiteisminį tyrimą Alvydo veikos atžvilgiu. Šilutės r. apylinkės teismas H. Petriko skundą dėl ikiteisminio tyrimo sustabdymo atmetė kaip nepagrįstą, nes neįrodyta Alvydo nusikalstama veika. Tada H. Petrikas kreipėsi į teismą pateikdamas civilinį ieškinį atsakovui Alvydui dėl turtinės žalos atlyginimo.

H. Petriko advokatas prašė tenkinti tokį ieškinį, teigė, kad jis yra pagrįstas – Alvydas neatliko pareigos pasirūpinti kito asmens turtu ir dėl jo kaltės žvejys nepagavo 100 kg nėgių. Beje, teismo sprendime kažkodėl paminėta, kad sugavimo kvota buvusi tik 11 kg...

Atsakovas Alvydas, aišku, prašė ieškinį atmesti ir netgi priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Paaiškino, kad rugsėjo 30-ąją atvyko dviem dienom žvejoti Nemune. Be jo valties plaukiojo dar 3 ar 4 valtys, iš kurių buvo žvejojama. Grįžtant iš žvejybos, velkiaujant, už kažko užsikabino jo vobleris. Matęs tik tinklus - raudonos plūdės ir lentelės nebuvo. Nepavykus atkabinti voblerio, įtraukė tinklą į valtį ir tik tada atkabino. Tuomet jis apie tai pranešęs Valstybės sienos apsaugos tarnybos budinčiam pareigūnui Vileikių užkardoje. Pasienietis informavo, kad tai legalūs žvejų tinklai, liepė bučiukus padėti ant kranto matomoje vietoje. Jis ten juos ir palikęs.

Dabar pasidomėkime, ar taip buvo iš tikrųjų, ar Alvydas teisme kalbėjo tiesą. Panašu, kad jis nuslėpė kai kurias aplinkybes, o teisėja, rašydama teismo sprendimą, galimai nepasivargino susipažinti su byloje esančia medžiaga. Mat gruodžio 8-ąją duodamas parodymus apie įtarimo esmę Alvydas rašė: „Aš tuos tinklus padėjau ant kranto kelių šimtų metrų atstumu nuo tos vietos kur ištraukiau“. O štai Vileikių užkardos pamainos vyresnysis, byloje buvęs liudytoju, savo parodymuose teigė, kad tuomet, kai į jį kreipėsi Alvydas, jis paskambinęs į Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamento Šilutės gyvosios gamtos apsaugos inspekciją. „Sužinojau, kad su tais bučiukais šiuo metų laiku galima žvejoti, - teigė pasienietis. – Aš tada jį (Alvydą) informavau, kad bučiukus paliktų vietoje. Tada jis atsakė, jog suprato, kad bučiukus paliko vietoje“.

Kitą dieną tas pats pasienietis paklausė Alvydo, kodėl jis tuos bučiukus ištraukė. „Jis į tai nieko neatsakė. Daugiau man nieko neaiškino, tuo pokalbis telefonu ir baigėsi“, - teigė liudytoju byloje tapęs pasienietis.

H. Petrikas tik stebėjosi, kodėl Alvydas išplėšė visą žvejybos įrangą kartu su inkaru... Juk galėjo, jo teigimu, prie tinklo prisikabinusį voblerį atkabinti bei palikti viską taip, kaip buvo, ir niekas nebūtų nuplaukę. Gal teismas galėjo atsižvelgti ir į šią aplinkybę?

Alvydas viename iš parodymų teigė: „Kadangi žvejų buvo daugiau, todėl bet kas galėjo pamatę tuos tinklus pavogti. Tinklų neslėpiau, nes norėjau, kad juos lengvai surastų žvejai, kuriems jie priklausė“. Iš tokios logikos akivaizdu, kad tinklus lengvai galėjo surasti ne tik žvejai, kuriems jie priklausė, bet ir vagys, brakonieriai...

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso Pirmosios knygos 1.5 straipsnio 4 dalyje, beje, įsigaliojusioje nuo š. m. sausio 1 dienos, teigiama: „Teismas, aiškindamas įstatymus ir juos taikydamas, privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais“.

Tai kur čia teisingumas ir protingumas, jei dėl nuo 5 iki 20 eurų kainuojančio voblerio kitam asmeniui buvo padaryta vos ne 100 kartų didesnė žala. Ar nepanašu, kad taip mąstantys asmenys dėl kažkur name įstrigusios piniginės su keliais šimtais eurų galėtų išardyti visą brangiai kainuojantį pastatą ir jie liktų teisūs?  

H. Petrikas, kalbėdamas apie šį teismo sprendimą, „Šilokarčemai” išreiškė tokią savo nuomonę: „Tarybų Lietuvoje teismų sprendimus nulemdavo skambutis iš partijos komiteto arba saugumiečių. Mes gyvename jau laisvoje Lietuvoje, teisinėje valstybėje, o vis dėlto tebevyksta nesuprantami dalykai – kaip galėjo teisėja paskelbti tokį nuosprendį? Įtariame, jog dabar įtakos gali turėti giminystės ir kitokie ryšiai”.

Iš ieškovo vos ne atsakovu tapęs H. Petrikas sakė, kad tokį Šilutės teismo sprendimą būtinai apskųs aukštesnės instancijos – Klaipėdos apygardos teismui.