G. Landsbergis: „Jei būsime vieningi – būsime neįveikiami“

–  Ko siekė Europos Sąjungos institucijos tokiu neramiu metu nusprendusios peržiūrėti savo santykius su Rusija. Kaip tuos tikslus Europos Sąjunga ketina pasiekti?

– Anksčiau Europa buvo linkusi ieškoti bendradarbiavimo su Rusija būdų ir dažnai užmerkdavo akis, kai Kremliaus atstovai laužydavo nusistovėjusią tarptautinę tvarką bei tarptautines sutartis. Europa tyliai sutiko su Rusijos invazija į Gruziją, su Gazpromo monopoliu ar prekybiniais karais, kai Rusija užvėrė savo sienas dėl politinių priežasčių. Bet Europa jau nebėra nebyli ir nereginti. Po neteisėtos Krymo aneksijos, po MH17 lėktuvo numušimo, Europa ėmė garsiai vienu balsu kalbėti. Ir esu tikras, kad ji ir toliau taip kalbės. Imsis daugiau ir griežtesnių sankcijų, jei tarptautinių įsipareigojimų, įtvirtintų Minsko susitarimais, nebus laikomasi, jei dar daugiau žmonių mirs nuo per nesaugomą sieną nelegaliai gabenamų ginklų šūvių.

Po ES–Rusijos santykių ataskaitos patvirtinimo pasirinkimas yra Kremliaus rankose. ES parodė, kad šiandien ji yra vieningesnė ir atsparesnė Rusijos propagandai, prekybiniams ir energetiniams karams. Rusija turi pasirinkti ir nuspręsti, kuriuo keliu eiti. Vienas veda Šaltojo karo link, kitas – bendradarbiavimo ir paklusimo tarptautinėms normoms link.

ES nori parodyti Rusijai, kad agresijos ir konfrontacijos kelias jai neapsimoka. Mes esame geranoriškai nusiteikę Rusijos atžvilgiu, bet turime pasakyti, kad pirmiausia – įsipareigojimai. Jei Minsko susitarimai bus įgyvendinti ir Krymas grąžintas, Europa bus pasiruošusi dialogui su Rusija.

–  Neseniai tapote Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininku. Ką turi padaryti Lietuva, kad už mūsų sienų kylantys neramumai ir politinės audros nenugriautų mūsų valstybės namo?

– Iš tikrųjų Lietuvoje pradedame naują ir labai svarbų valstybei etapą. Drauge su TS-LKD bendražygiais pasiūlyti tolesnį kelią Lietuvos žmonėms – kaip tapti išsilavinusia, klestinčia ir saugia valstybe. Visomis šiomis kryptimis būtina pradėti veikti šiandien ir iš karto. Lietuvos žmonės turi realiai pajusti gerėjantį gyvenimą: moksleiviai turi gauti geresnį išsilavinimą; aukštosios mokyklos garantuoti mokslo kokybę, jaunos šeimos ar pensininkai be nerimo laukti šildymo sąskaitų,  o kiekvienas norintis dirbti turėtų galimybę ir dirbti, ir užsidirbti.

Mokytojas,  išlaisvintas nuo popierizmo ir biurokratijos, savo įkvepiančiu pavyzdžiu uždegs meilės Tėvynei ugnelę.  Galės imtis tikrosios lyderystės ir būti ne statistiniu darbuotoju, bet mentoriumi, bičiuliu ir patarėju, kuris stebės vaiko gebėjimus, įžvelgs stipriąsias puses, padės įveikti iššūkius, pagelbės ten, kur šeima nespėjo ar nesugebėjo. Toks mokytojas su pasididžiavimu galės pasakyti – ši mokykla yra mano bendruomenė, kurioje visi jaučiasi saugūs ir laukiami. 

Mes privalome pasiekti, kad  Lietuvos vaikai nebūtų tarp pačių nelaimingiausių pasaulyje, o vaikų savižudybės ir patyčios turi sulaukti reikiamo valstybės institucijų dėmesio. Šiandien kovotojai su patyčių, neapykantos ir savižudybių epidemija Lietuvoje yra nevyriausybinės organizacijos ir savanoriai. Valstybė tebestovi abejinga nuošalėje. Institucijos dažnai paskęsdamos ginčuose, kas už ką atsakingas, pamiršo tai, kas turi būti padaryta – reikia skubiai gelbėti gyvybes tų, kuriems būtina padėti atgauti viltį ir įžvelgti gyvenimo prasmę.

Prieš metus trys broliai, Lietuvos patriotai Vizbarai, grįžo po mokslų Vokietijoje ir Švedijoje, įkūrė lazerių įmonę Lietuvoje. Paklausti, kodėl grįžo, atsakė – juk čia mūsų namai. Būkime pasiruošę tokius žmones sutikti  ir priimti. Paradoksalu, šiandien Lietuvoje verslininkai beveik bet kurioje šalies vietoje paprašyti įvardinti didžiausią iššūkį savo verslui pasakys, kad trukdo ne mokesčiai, bet kompetentingų ir motyvuotų darbuotojų trūkumas. Taip yra todėl, kad keturiasdešimties šiandien vyrui paprasčiau pasikliauti socialinės apsaugos sistema, negu įgyti įgūdžių, reikalingų rasti darbą. 

Šiandien Lietuvoje dar gausu problemų ir iššūkių,  tačiau atsiranda policininkų patrulių, visomis išgalėmis gelbstinčių užspringusio kūdikio gyvybę, nors toks uždavinys gal ir nėra tiesiogiai aprašytas jų pareigų aprašyme. Senolė aukoja savo pensijos dalį Lietuvos kariuomenei ir meldžiasi už savo Tėvynę ginančius ukrainiečių karius. Kai Plungės, Šilutės ir Ukmergės gimnazijose paprašiau moksleivių pakelti rankas, kas agresijos atveju gintų Lietuvą, - pakilo beveik visos rankos. 

Mūsų valstybės uždavinys yra parodyti, kad esame tokių žmonių pusėje. Tada mūsų valstybė bus pasiturinti, saugi ir klestinti.