Italijoje pakilo ir Šilutės oro balionas

27 valandos kelio „non-stop“

Fiestoje dalyvavusios merginos pasakojo, kad planas buvo labai aiškus – kuo greičiau pasiekti kelionės tikslą pietų Italijoje. Rugsėjo 29-ąją, popiet, merginos išvyko automobiliu prikabinamoje priekaboje temdamos pilną oro baliono komplektaciją. Jos žinojo, kad jų laukia ilga kelionė – reikėjo pervažiuoti blogais keliais pagarsėjusias Lenkiją ir Čekiją, tvarkingąją Austriją, o Italijos greitkeliais iki tikslo reikėjo įveikti dar apie 700 kilometrų. Merginos neslėpė, kad kelionės pradžioje šiek tiek jaudinosi, tačiau pasitikėdamos savo jėgomis įveikė bemaž 2,5 tūkstančius kilometrų ir sėkmingai atvyko į sutartą vietą. „Stojome labai mažai, tik tam, kad pripildytume kuro baką ir pasikeistume tarpusavyje, nes vairavome visos keturios“, – sakė oro balionų pilotės licenciją jau šešerius metus turinti Giedrė Lukšaitė. Šilutiškių komandą į tradicinę oro balionų fiestą Fragneto Monforte miestelyje pakvietė organizatoriai, nes pilotė Giedrė gerai žinoma ir tarptautinėje oreivių bendruomenėje. Šis renginys, skirtas ne tik oreiviams, bet ir paprastiems žmonės, organizuojamas jau 27-ąjį kartą ir yra vadinamas tradiciniu.

Italų dėmesio netrūko

Fragneto Monforte, oro balionų fiestoje, Lietuvą atstovavo net keturi balionai. Tai Vilniaus, Birštono („Audenis“) ir Nemunaičio (Alytaus r.) oreivių klubai. Šilutę atstovauti vyko keturios merginos – kraštietės Giedrė Lukšaitė, Ingrida Slavickaitė, Gintarė Ratkevičiūtė bei gera merginų draugė vilnietė Ieva Verbiejūtė. „Taip, esu vilnietė, bet labai didelę savo laisvo laiko dalį praleidžiu su šiomis merginomis, todėl puikiai žinau, kur yra Žemaitija ir kas yra šišioniškiai“, – besijuokdama atviravo gerai su mūsų krašto istorija susipažinusi vilnietė. Keturių merginų komanda iš Šilutės krašto tapo oro balionų fiestos bei ten susirinkusių oreivių dėmesio centre. Šventės atidarymo metu šilutiškių balionas buvo pirmasis, kuris papuošė itališką padangę, taip duodamas startą kitiems oro balionams.

Fiestos dienotvarkė – griežta

Besidomintys oreivyste žino, kad skristi oro balionu tik užsimanius nepavyks. Būtina laukti tinkamo vėjo, o jo sulaukus, balioną į padangę kelti galima tik ankstų rytą arba vakare. Rytas ir vakaras pasirenkami ne atsitiktinai, o dėl to, kad būtent tomis paros dalimis nebūna vertikalių vėjo krypčių, kurios yra visiškai nesuderinamos su karšto oro baliono skrydžio saugumu. Kitaip tariant – rytas arba vakaras yra tinkamiausi, nes tada vėjas būna palankiausias skrydžiams oro balionu, netrukdo ir pilotui atlikti manevrų.

Penkios dienos oro balionų fiestoje turėjo griežtą dienotvarkę. Kiekvieną rytą ir vakarą numatytoje vietoje vykdavo susirinkimai, kuriuose buvo aptariamos skrydžio detalės. Kiekvieną kartą žiūrovų netrūkdavo, o vienu kartu pakildavo bemaž šeši–septyni oro balionai. Drauge su vokiečiais, italais, belgais bei lietuviais kildavo ir šilutiškė Giedrė, kuri fiestoje buvo vienintelė pilotė mergina su savo merginų komanda.

Kelionė be nuotykių – ne kelionė

Į tėvynę merginos leidosi be vienos komandos narės, vilnietės Ievos, kuri nusprendė pratęsti savo atostogas. Važiuodamos namo merginos pakeliavo po Austrijos kaimelius, grožėjosi peizažais, o sulaukusios vakaro, pajudėjo namų link. Nors nuotykis, kurį papasakojo merginos, neskamba labai nuotaikingai, bet žiūrint į merginų akis tampa aišku – nėra nieko, ko ši trijulė neįveiktų. Apie antrą valandą nakties, vienoje iš Lenkijos automagistralės vietų, nulūžo tempiamos priekabos ratas. „Pradžioje automobilį sumėtė, tada per šoninį veidrodėlį pamačiau kibirkštis, greitai sukau į pagalbinę juostą ir tada pamačiau nuriedantį mūsų ratą“, – prisiminimais dalijosi nelaimės momentu vairavusi Ingrida. Merginos nepasimetė ir be žodžių pasiskirstė darbais – viena bėgo dėti įspėjamąjį ženklą (trikampį), antra nuskubėjo ieškoti nuriedėjusio rato, trečia šoko žiūrėti, kas čia nutiko. Apžiūrėjus atidžiau tapo aišku, kad be specialios pagalbos bus neapsieita – ratas nulūžo ties ašimi, o pritvirtinti naują įmanoma tik pakeitus į asfaltą nubrozdintas detales. Išsikvietusios pagalbą kelyje merginos jos taip ir nesulaukė, tad išaušus rytui, padedamos navigacijos, nuvyko į artimiausias automobilių remonto dirbtuves, kuriose dirbantys lenkai geranoriškai išgelbėjo šilutiškes iš automagistralės. Per darbo dieną sutvarkyta priekaba ir ratas vėl pajudėjo tėvynės link. „Jeigu Ingrida važiuoja per Lenkiją – nieko gero nelauk“, – besijuokdama kelionės į Lietuvą nuotykius prisiminė oreivystės dvasia spinduliuojanti Gintarė. Sustabdžius Lenkijos policijos pareigūnams, nuotykiai namų link padidėjo šimto zlotų bauda už greičio viršijimą. Galiausiai merginos pasiekė Lietuvos pasienį, kuriame vos išvengė susidūrimo su šernų šeima, nusprendusia perbėgti per kelią. „Pravažiavus 6 tūkstančius kilometrų su nuotykiais Lenkijoje – jokie šernai nebebaisūs, nes jie lietuviški“, – juokavo drauges nuo susidūrimo su šernais išgelbėjusi Gintarė.

Dvi neįprastos naujienos šilutiškiams: 1. skrydžiai oro balionu, kurį...

2. pilotuoja mergina

Pilotė Giedrė vos prieš keletą mėnesių pasiūlė šilutiškiams naują pramogą – skrydžius oro balionu. Nors Šilutėje tai yra kiek neįprasta veikla, tačiau didžiuosiuose Lietuvos miestuose, o ypač sostinėje, tai yra kasdienybė. Giedrė oreivyste susidomėjo dar vaikystėje, tačiau galimybė įsilieti į oreivių gyvenimą atsivėrė tik išvykus studijuoti į Kauną. „Baigusi pilotų mokyklą ir gavusi licenciją, dalyvavau ne viename čempionate, kuriame įgavau daug patirties. O baigusi studijas nedvejodama grįžau į gimtą kraštą, nes čia taip pat reikia naujovių“, – kalbėjo entuziastingai nusiteikusi pilotė. Mergina taip pat neslėpė džiaugsmo, jog Šilutėje turi gerų draugų ratą, su kuriais gali įgyvendinti visas idėjas. Prieš keletą metų su bendramintėmis sukūrusi merginų futbolo komandą „Blizgės“, šiandien, su tomis pačiomis bendramintėmis, populiarina oreivystę mūsų krašte, taip pat ir mūsų kraštą oreivių bendruomenėje visame pasaulyje.