Po avarijos 9-metis keliems mėnesiams prikaustytas prie lovos

Atvykus į Valerijos namus, kur ji gyvena kartu su 9-erių sūnumi Kęstučiu, vos trejų Evelina ir širdies draugu, mus pasitiko pati namų šeimininkė. Moteris sunkiai tramdydama ašaras nusprendė papasakoti apie lemtingosios dienos įvykius ir, kad ir kaip būtų sunku, paprašyti žmonių pagalbos. Valerija prisipažino, kad vos prieš savaitę matyti baisūs vaizdai jai iki šiol iškyla atmintyje. „Atrodo, stengiesi iš paskutiniųjų gyventi, bet vis kas nors atsitinka“, - liūdnai pokalbį pradėjo jauna moteris.

Tame pačiame kambaryje gulėjo ir Kęstutis, kuriam gulėti, kaip pats prisipažino, jau pabodo. Nors dabar jau sunku vaikui prisiminti, kas tądien nutiko, vis dėlto jis susikaupė ir papasakojo.

Nelaimės nenujautė

Lemtingoji spalio 6-oji prasidėjo taip pat kaip ir visuomet. Jokių ženklų, pranašaujančių apie nelaimę, nepastebėjo nei Valerija, nei Kęstutis. Berniukas pasakojo, kad kaip ir kasdien, pasibaigus šešioms pamokoms kartu su draugėmis nukeliavo į autobusų stotelę laukti autobuso. Atvykęs iki reikiamos stotelės, kaip ir šimtus kartų iki šiol, išlipo ir palaukė kol autobusas nuvažiuos, o tada ėjo dešiniąja kelio puse namų link. Žinia, kelias Šilutė–Rusnė, ties Žalgirių mišku, išties pavojingas. Šalikelė siaura, tenka  pėdinti visai šalia važiuojamosios kelio dalies, kur grėsmingai pro šalį lekia automobiliai. Berniukas pasakojo, kad bandydamas pereiti į kitą kelio pusę nepasižiūrėjo, ar atvažiuoja automobiliai, bandė žengti kelio link, o čia štai parvažiavo autobusiukas, kuris nespėjo sustabdyti ir netikėtai į kelią iššokusį berniuką partrenkė. Daugiau Kęstutis nieko neatsimena, pasakė dar tiek – kad jo sportinis batelis kažkur nukrito.

„Iš besimėtančio sportinio batelio supratau, kad tai mano vaikas“

Toliau pasakojimą tęsė Valerija. Moteris vis dar labai susijaudina prisiminusi tos dienos įvykius. „Kaip tik tuo metu aš dviračiu važiavau į Šilutę. Pamačiau, kad šalikelėje daug žmonių, sustoję automobiliai. Pamaniau, kad susidūrė kokie automobiliai ir ramiai sau važiavau toliau, bet staiga pamačiau besimėtantį sportinį batelį. Iš karto supratau, kad jis – mano Kęstuko. To vaizdo nepamiršiu visą gyvenimą, - pasakojo Valerija. – Radau jį sėdintį šalikelėje, susiėmusį už kojos. Verkė taip skaudžiai. Atrodo, nori kažkaip padėti, bet nieko negali padaryti. Mamos supras, ką išgyveni matydamas, kai tavo vaikas guli šalikelėje“.

Moteris sakė, kad nesupranta, kaip vairuotojas galėjo partrenkti sūnų. „Ir mano vaikas buvo išsiblaškęs, ir vairuotojas. Tik nesuprantu, kur buvo vairuotojo „akys“, - sakė Valerija.

„Sunkiausia, kad negali vaikui padėti, nes neturi pinigų“

Valerija pasakojo, kad pirmiausia jos sūnų išvežė į Šilutės ligoninę, o iš jos – į Klaipėdą. Ten Kęstučiui atliko kiek daugiau nei 4 valandas trukusią kojos operaciją. Pasak Valerijos, jam nustatyti kairės kojos blauzdikaulio ir šlaunikaulio lūžiai, kelis sutvirtintas vielomis. Savaitę praleidęs ligoninėje vaikas sugrįžo namo. Nors ir namuose, tačiau berniuko nuotaika nepagerėjo. Jis jaučia didelius skausmus, negali pajudėti, turi gulėti ramiai. O tai padaryti 9-mečiui berniukui išties sudėtinga užduotis. Mokyklą ir savo draugus kol kas jam teks pamiršti. Valerijos manymu, mokyklos jis negalės lankyti kelis mėnesius. „Dabar jam paskirtas mokymas namuose. Į namus atvažiuos mokytoja. Svarbiausia, kad kuo mažiau atsiliktų nuo bendraklasių, nes kitaip jam bus labai sunku mokykloje“, - pasakojo Valerija.

Tačiau ne vien mintis, kad sūnus kenčia, moteriai neduoda ramybės. Bene labiausiai jai skaudu, kad sūnui negalinti sudaryti geresnių gydymo sąlygų vien dėlto, kad neturi pakankamai pinigėlių. Šiuo metu jos pajamos, pasak pačios, siekia 300 Lt per mėnesį. Pasiteiravus, kaip už tokią menką sumą pavyksta išgyventi, jauna moteris pasakojo, kad turi daug daržų, taip pat augina vištas. Stengiasi kaip išmanydama, kad vaikams netrūktų valgyti. „Manęs gyvenimas niekada nelepino, mačiau visokių jo spalvų. Esu našlaitė, užaugau Kuršėnų vaikų globos namuose“, - liūdną savo gyvenimo istoriją pasakojo Valerija. Jauna moteris niekuomet neturėjo tėvų užnugario, į gyvenimą „kabinosi“ kaip galėjo ir... kaip mokėjo. „Dabar pati stengiuosi viską vaikams duoti. Visi pinigėliai jiems išleidžiami. O dabar santaupas, kurių turėjau šiek tiek prisitaupiusi, išleidžiu Kęstuko gydymui“, - sakė pašnekovė. O berniukui reikia ir vaistų, ir lankytis pas medikus. Kadangi automobilio Valerija neturi, samdo, kad kas nors nuvežtų. O už viską juk reikia mokėti. „Labiausiai bijau, kad koja sugytų gerai, kad neliktų kokių pasekmių ir po visko vaikas augtų sveikas“, - nuogąstavo jauna moteris.

Tiesa, Valerija taip pat pasakojo, kad vairuotojas, kuris partrenkė berniuką, taip nė karto ir nepaskambino, nepasidomėjo, kokia jo sveikata. „Nors jei jau ir nekaltas, nejau nerūpi, kaip jaučiasi vaikas“, - svarstė pašnekovė.

Dabar Valerijai labai reikalinga visų pagalba. Moteris sakė, kad bene labiausiai reikia mokyklinio stalo Kęstučiui, taip pat skalbyklės. Norinčius padėti šiai šeimai prašome kreiptis telefonu 8 690 57 560, Valerija.