Švėkšniškės noras – kad sūnus mirtų anksčiau už ją

„Jis ne komoje, bet ir neatsigavęs. Jis nekalba, nejuda, nereaguoja. Jis nieko nesupranta, su juo kontakto nėra. Nežinia, kur jis“, – apie sūnaus būklę kalbėjo Švėkšnoje gyvenanti motina.

Moteris puikiai prisimena Kauno klinikų chirurgo, kuris operavo G.Urbonavičių, žodžius: „Rekordas tokio žmogaus gulėjimo yra 41-eri metai“. Ji suvokia, kad nesąmoningas jis liks iki gyvenimo pabaigos.

Visgi motina negalėtų įvykdyti sūnui eutanazijos: „Šimtu procentų žinau, kad jis neišeis iš tos būsenos, bet jis kvėpuoja, yra atsimerkęs, kriuksi, kartais per miegus šypsosi. Kaip nužudyti? Ne, negalėčiau.“

Nešti B. Urbonavičienės kryžių padėtų panašiose situacijose buvusių mamų palaikymas, pagarbesnis visuomenės, valdžios, gydytojų bei slaugytojų požiūris į keblią jos ir sūnaus situaciją.

Pakirto smūgis į galvą

Jauno vyro sąmonę visam laikui nutraukė vienas chuligano smūgis ir krytis ant grindinio. Tai įvyko prieš dešimt metų.

Giedrius ir trys jo bendradarbiai paskutinio skambučio vakarą ėjo pro būrelį vaikinų, geriančių alų. Girti jaunuoliai užpuolė ketveriukę.

G.Urbonavičiui kliuvo smūgis į galvą. Vyras griuvo ir trenkėsi į trinkeles. Motina tiksliai nežino, kas – smūgis ar sutrenkimas – lėmė tragišką sūnaus likimą.

Du Giedriaus bendradarbiai atsipirko mėlynėmis, dar vienam lūžo nosis. Niekdariai taip niekada ir nebuvo rasti, o G. Urbonavičius 13 dienų išbuvęs komoje taip niekada ir neatgavo sąmonės.

Kai prasimerkė, buvo laikoma, kad koma baigėsi. Nuo tada G.Urbonavičiaus būsena – vegetacinė. Grubiais medikų žodžiais tariant, jis – daržovė.

Apleido ir žmona, ir tėvas

„Va čia laiko savo mergaitę ant rankų. Krikštynos. Čia jis su žmona“, – rodydama sūnaus nuotraukas, darytas iki nelaimės, pasakojo Birutė.

Skaudžiausia švėkšniškei, kad nelaimės akivaizdoje ji liko beveik viena. Jėgų būti šalia sūnaus neteko ir tėvas, ir žmona.

Giedriaus tėvas Birutei pasakė: „Esu labai jautrus, pamatęs Giedrių, negalėčiau po to miegoti.“ Šešerius metus vyras nebeskambina ir nebesidomi šeimos likimu.

Džiaugsmą B. Urbonavičienei teikia dukra ir žentas su vaikais, kurių sodyboje moteris gyvena. Taip pat nuotaiką praskaidrina vienuolikmetė Giedriaus duktė, kuri vasarą porai savaičių atvažiuoja pas močiutę pavasaroti.

Nelaimės dieną mergaitei tebuvo pusantrų metų. Tėčio sveiko ji neatsimena.

B. Urbonavičienė pasakoja, jog sunkiausi buvo pirmieji metai, kai nežinojo, kaip Giedrių prižiūrėti. Be to, ją prislėgė vienatvė. Labai greitai moterį nustojo lankyti draugės. Liko viena ištikimiausia, kuri ir pati buvo paženklinta fizinės negalios.

B. Urbonavičienė įsitikinusi, kad jos skausmą palengvintų, jei panašias bėdas kenčiančios šeimos burtųsi į asociaciją. „Nemanau, kad esu viena tokia Lietuvoje, – sakė moteris. – Jei būtų kokia stipri moteris, ji padarytų mamų sąjungą. Turėtume nors su kuo pasikalbėti.“

Darbingas, nes kvėpuoja

Nelaimės akivaizdoje B. Urbonavičienė patyrė gydytojų bei valstybės tarnautojų nesupratimą.

Padariusi Giedriaus galvos nuotrauką, viena gydytoja ėmė B. Urbonavičienę kamantinėti: „Ką jūs įsivaizduojate? Kad čia jam gyvenimas? Jis juk ne gyvena, jis vargsta.“

Medikės žodžiai pritrenkė motiną: „Buvau apšalusi. Nespėjau jos paklausti: o ką jūs man siūlote? Ar turėčiau jį pasmaugti?“

Nesupratingumą ji patyrė ir kai sūnui buvo nustatinėjamas darbingumas. Kaune jam nustatė nulinį darbingumą, o po metų Klaipėdoje komisija pataisė nulį į 15 procentų. „Ką jis gali daryti?“ – tarnautojų klausė Giedriaus giminaičiai. „Kvėpuoti“, – atsakė valdininkai.

Po dviejų metų visam laikui jie įtvirtino 5 proc. darbingumą. Moteris iki šiol juokauja, sakydama sūnui, tarsi jis suprastų: „Nors pasiverstum ar į tualetą vienas nueitum, vis būtų lengviau.“

Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos (NDNT) vadovas Manfredas Žymantas paaiškino, kad nėra didelės reikšmės, koks darbingumas – 0, 5 ar 10 procentų – nustatomas. „Išmokų dydžiui tai neturi įtakos. Žmogus gauna tokias pat išmokas. 5 proc. darbingumas – žmogiškumo procentas, kai dar turime vilties, kad kažkokį minimalų darbelį gal jis ir galės daryti. Kai nulis, tai jau visai nurašytas žmogus ir vilties nebelieka“, – „Lietuvos ryto“ televizijai aiškino tarnautojas.

NDNT yra gavusi prašymų iš onkologinių ligonių organizacijų, kad nebūtų skiriamas nulinis darbingumas, nes tai ligonį visiškai nurašo ir atima iš jo viltį.

„Nuliu vertinamas žmogus... nebe žmogus – jis guli intubuotas, pats nekvėpuoja, jam padeda aparatas. Reanimacijoje žmogus guli ir pats jau nieko negali padaryti. Jei jis pats kvėpuoja ar funkcijos kažkokios dar yra, dar nėra visiškas nulis. Užtat paliekame 5 proc. su viltimi mums, viltimi jam“, – sakė M. Žymantas.

Nulinis darbingumas pernai Lietuvoje nustatytas 50 žmonių, šiemet iki birželio vidurio – 20.

Bijo slaugos ligoninių 

Tokios būklės žmonės kaip Giedrius keturis mėnesius per metus gali būti slaugomi įstaigose už valstybės lėšas. Tačiau B. Urbonavičienė to atsisako.

„Negaliu jo atiduoti. Man atrodo, kad ten jo gyvenimas būtų neilgas. Slaugos ligoninėse yra viena slaugutė daugybei žmonių, ji fiziškai nespėja apeiti. O čia reikia gyventi jo gyvenimą, – aiškino Švėkšnos gyventoja. – Slaugytojos prieina prie tų, kurie šaukiasi pagalbos. Maniškis tylėtų, turbūt sušustų, supūtų, mirtų iš bado arba dėl pilnų vidurių.“

Motina kas dvi valandas ruošia sūnui maistą – per vamzdelį suleidžia į skrandį iš miltelių pagamintos maistingos tyrės arba sutrinto maisto. Nors supranta, jog skrandis nejaučia skonio, kartais sūnų lepina ištirpdyta chalva ar šokoladu.

Kaip su maitinimu, taip ir su tuštinimusi – be laiku įstatytos žvakutės vyro viduriai prisikauptų ir sprogtų.

„Labai jau greitai suprakaituoja mano vyras“, – valydama sūnui pažastis kalbėjo Birutė. Nors yra patyrusi stuburo operaciją, pati Giedrių kilnoja, sodina ant kėdės, kad plaučiai pakeistų padėtį, tvarko nedidelį sūnaus ir savo kambarį.

Nerimauja, kad numirs pirmiau už sūnų

Po dešimt metų moteris sako susitaikiusi su tokiu gyvenimu. Nors kartais savo būtį ji vadina kalėjimu, randa vieną kitą būdą prasiblaškyti.

Už jos lango vaikštinėja būrelis vištų, kuriomis ji rūpinasi. Netoli namų augantis darželis – B. Urbonavičienės rankų darbo vaisius.

Kas vakarą moteris eina pasimelsti į miestelio bažnyčią. Retsykiais aplanko kaimynes, padeda senolėms buities darbuose, kartu užsiima rankdarbiais.

Moterį gelbsti fizinis darbas ir užimtumas. „Kai negalvoju, neklausiu, kodėl, kai pavargstu, tada būna lengviau, – sakė Švėkšnos gyventoja. – Šis išbandymas reiškia, kad esu stipri. Silpni tokio negautų.“ Ji tiki, kad jos kančios turi prasmės – gali išgelbėti kitus žmones.

Labiausiai ji norėtų spėti palaidoti sūnų. „Bijau, kad numirsiu pirmiau už jį. Čia turbūt vienintelis toks atvejis, kada motina nori savo vaikui mirties pirmiau už ją. Bijau, kad jis liks vienas. Dukra su žentu fiziškai nepakelia jo. Sūnui lieka slauga. O slauga – tai mirtis. Ta mirtis nėra baisi, bet kiek jam reikės išsikankinti, kol numirs. Norėčiau vaiką palaidoti, kad žinočiau, jog jis nevargs kitur“, – širdį liejo moteris.

Norintys padrąsinti B. Urbonavičienę ar gauti iš jos vertingų patarimų apie tokios būklės ligonių slaugą, gali skambinti jai telefonu 8 699 24 040.

Nužudyti? O kas toliau?

Kaip etiška elgtis su nuolatinę nesąmoningą būseną išgyvenančiais žmonėmis komentuoja bioetikos specialistas, profesorius, gydytojas, kunigas Andrius Narbekovas:

„Nuolatinės nesąmoningos būsenos nereikėtų vadinti vegetatyvine būsena, nes nuo to ir kyla žodis „daržovė“. Tokie žmonės yra gyvi, nesąmoningi, tikėtina, kad į sąmoningą būseną jie nesugrįš. Bet jie gyvi.

Jų nereikėtų laikyti mirštančiais ligoniais, kaip, tarkime, būna su žmonėmis, kurie serga onkologinėmis ligomis ir prognozuojama, jog jie gyvens ne ilgiau kaip pusę metų.

Šitie žmonės nėra mirštantys, jie gali gyventi ne vienerius metus. Būtų neetiška nutraukti tai, kas išlaiko jų gyvybę. Privaloma duoti jiems skysčių ir juos maitinti. Kitaip jie mirtų nuo dehidratacijos ar iš bado ir tai būtų pasyvi eutanazija. Jie mirtų ne dėl savo patologinės būklės.

Šie žmonės neturėtų būti tik artimųjų rūpestis, nes našta gali būti tokia sunki, kad jie gali jos nepakelti. Valstybė, visuomenė turėtų padėti artimiesiems juos prižiūrėti.

Kartais visuomenė sako, kad tokie žmonės – našta ir reikėtų juos nužudyti. Bet tada nebeaišku, kokie žmonės bus paliesti to nenaudingumo kriterijaus.

Pavyzdžiui, belgai įteisino eutanaziją kūdikiams su negalia, kurie nėra mirštantys ir kurie galėtų gyventi, jei būtų sudaromos sąlygos.

Negalime žengti žingsnio į žmogžudystę. Tai galioja tiek gydytojams, tiek artimiesiems.

Gydytojus Hipokrato priesaika įpareigoja nedaryti nieko, kas nutrauktų žmogaus gyvybę ir net neduoti patarimo, kaip gyvybę nutraukti. Gydytojų pareiga yra rūpintis tokiais žmonėmis. Jie gyvens tiek, kiek gyvens. 

Vakaruose slaugos personalas atvyksta į tokių ligonių namus. Pavyzdžiui, Amerikoje žinau šeimą, kurioje per 20 metų augo vaikas, kuris buvo beveik nesąmoningas – jam buvo sunki negalia. Jų namuose pamainomis keisdavosi valstybės finansuojami slaugytojai, o artimieji tik lankydavo vaiką ir palaikydavo su juo ryšį.

Valstybė turi rūpintis silpnais ir tariamai nenaudingais. Jei bendruomenė pradės savo sergančiuosius numarinti kaip gyvūnus, pati bendruomenė taps serganti.“