Saugų Jurgio Mikšo pagrindinės mokyklos pedagogai gerosios patirties sėmėsi Norvegijoje

Birželio antrąją savaitę devynių mokyklos pedagogių:  Bangos Sabaliauskienės, Stanislovos Baltutienės, Ritos Šleinytės, Vaidos Vytuvienės, Ingos Mockienės,  Dovilės Montvydienės, Kristinos Stonytės, Linos Beržinienės ir  Birutės Kaminskienės bei trijų darželio pedagogių grupė vyko į antrąjį vizitą Norvegijos Trøndelag regione.  Viena grupė lankėsi Frosta miestelio mokykloje, kita vyko į Ytterøy saloje esančią mokyklą ir darželį. Abiejose mokyklose mokosi ir lietuvių vaikų, kurie atvirai ir noriai bendravo su mumis. Ytterøy darželyje ir mokykloje dirba po vieną lietuvę mokytojo padėjėją. Pasak sutiktų lietuvių, norvegai yra labai tolerantiški ir rūpinasi imigrantų integracija į visuomenę.

Frosta mokykloje mokosi per tris šimtus mokinių, ugdymą finansuoja  valstybė. Kaip ir Lietuvoje, yra mokinių, turinčių elgesio, emocinių sutrikimų. Jų mokymąsi ir elgesį šios mokyklos pedagogai koreguoja kartą per savaitę perkeldami ugdymo procesą į kitą aplinką. Mokiniai važiuoja į fermą, kurioje pagal galimybes dirba ūkio darbus, prižiūri ten auginamus gyvūnus ir tokiu būdu įgyja socialinių ir praktinių įgūdžių, kurių jiems reikės ateityje.

Ytterøy saloje gyvena tik apie penkis šimtus gyventojų, iš kurių apie 100 yra lietuviai. Mažakomplektėje šio kaimo mokykloje mokosi ir jų vaikai. Iš viso čia tik apie 60 mokinių, kurie lanko 1-10 klases.

Vieną dieną skyrėme kelionei į tame pačiame regione esančią privačią kaimo mokyklėlę, kuri dirba pagal Marijos Montesori (Maria Montessori) programą. Mokykla anksčiau buvo valstybinė. Prieš 11 metų, valstybei nusprendus ją uždaryti dėl mažo mokinių skaičiaus, kaimo bendruomenė jos vietoje įsteigė privačią Montesori mokyklą, kurioje mokosi ir specialiųjų poreikių turintys vaikai. Tokią mokyklą 85 proc. finansuoja valstybė, o likusią dalį moka mokinių tėvai. Šioje mokykloje įspūdį padarė metodinių priemonių gausa ir funkcionalumas. Dauguma metodinių priemonių  mokytojai padarė patys.

Daugumoje mokyklų dirbantys pedagogai gali mokinius mokyti kelių dalykų. Pasak vienos iš jų direktoriaus, valstybei būtų nuostolinga, jei pedagogiką studijuojantys žmonės įgytų tik vieną specialybę – šalies kaimai apgyvendinti ne itin tankiai ir kaimo mokyklose mokosi nedaug mokinių. Todėl mokytojai turi galimybę ir dirbdami kelti savo kvalifikaciją, persikvalifikuoti, siekti netgi mokslinės karjeros. Už tai moka valstybė. Aktualu ir tai, jog mokytoju galima tapti sulaukus ir vidutinio amžiaus. Svarbu, kad būtų motyvacija ir noras tobulėti. Visos mokymosi priemonės mokyklose nemokamos. Tiek mokiniams, tiek mokytojams. Nedidelėse klasėse dirba mokytojas ir jo padėjėjas. 1-8 klasėse mokiniai vertinami ne pažymiais,  o tris kartus per metus aprašomuoju vertinimu. Ugdymo programos neišplėstos, mokoma pagrindinių dalykų, kurie integruoti tarpusavyje. Visas ugdymo procesas glaudžiai susietas su praktika. Kabinetuose puikios galimybės naudotis išmaniosiomis technologijomis.  Įspūdį padarė mokyklų erdvių išnaudojimas. Išėjus iš bet kurio kabineto patenki į koridorių- biblioteką-skaityklą, kuria naudotis gali visi, kai to norisi ir reikia.  Daug dėmesio skiriama poilsiui ir aktyviai veiklai gryname ore. Pasak norvegų pedagogų, blogo oro nėra, reikia tik tinkamai apsirengti. Tą akivaizdžiai galėjome stebėti. Bet kokiu oru pertraukų metu visi mokiniai laiką leidžia lauke, žaidžia judrius žaidimus kartu su budinčiais mokytojais. O grįžę į klases patogią ir vandeniui atsparią avalynę persiauna šlepetėmis arba vaikšto basomis. Kaip namuose. Iš pradžių tai nustebino, o po to priminė vaikystę ir mažytę kaimo mokyklėlę, kurioje persiaudavome šlepetėmis ir mes.

Projektas baigėsi, bet su kolegomis iš Norvegijos neatsisveikinome visam. Geromis ir pažangiomis idėjos dalinsimės ir toliau.