Aštuoniasdešimtmečiai – klasės susitikime po 60-ies metų

Žemaičių Naumiesčio vidurinės mokyklos 4-ąją laidą 1955 metais baigė 28 abiturientai. Pradėjus svarstyti, ar tikrai tiek buvo klasėje mokinių, dabar Šilutėje gyvenantis Anatolijus Žibaitis patvirtino prisimenantis, kad jis sąraše buvęs paskutinis, o jo numeris – 28-asis. Praėjusį šeštadienį į susitikimą iš visos Lietuvos suvažiavo 14 klasės draugų – iš Šilutės, Klaipėdos, Kauno, Vilniaus, Vilkaviškio, Prienų, Priekulės, Kuršėnų ir Šiaulių.

Klasės draugų susitikimas prasidėjo Žemaičių Naumiesčio Mykolo Arkangelo bažnyčioje šv. Mišiomis už jau išėjusius Amžinybėn klasės draugus. Mišias aukojo klebonas A. Budrys, tą pačią 4-ąją abiturientų laidą baigusios Reginos Mauricaitės-Vaišnorienės sūnus.

Rokas Nausėda, dabar gyvenantis Stoniškiuose, šmaikštavo: „Atidarau mūsų suvažiavimą jau po šešiasdešimties metų, ir dar ne paskutinį... Nes dvi buvusios klasės draugės, kai anądien paklausiau, kada gi darysime kitą suvažiavimą, linksmai šūktelėjo: „Kitais metais!”.

Tokie susitikimai iki šiol vykdavo kas penkerius metus, todėl šis buvo jau dvyliktasis. Aštuoniems klasės draugams likusieji jau turi uždegę simbolines žvakutes savo širdyse. Trys dėl sunkesnių negalavimų šįkart neatvyko. O Magdė Bučinskaitė, seniai dingusi iš draugų akiračio, nedalyvavo nė pirmajame klasės susitikime. Gal dabar, „Šilokarčemoje“ paviešinus, kad ji yra draugų ieškoma, kas nors galės pagelbėti. Informacijos turima tik tiek - Magdės tėvas Antanas Bučinskas tais metais dirbo „Tarybinio artojo“ kolūkyje, gyveno Žemaičių Naumiesčio miestelio Liaudies gatvėje Nr. 22.

Buvo prisiminti ir tie, kurie nebaigė 4-osios abiturientų laidos. Vienas jų – šalyje žinomas lėktuvų konstruktorius ir pilotas Vladas Kensgaila.

Pasidžiaugta, kad nemažai 4-osios laidos abiturientų įgijo aukštąjį išsilavinimą, tapo mokslininkais. Štai Antanas Jankauskas – žemės ūkio mokslų daktaras, Elmutas Langas – fizikas, docentas, Janina Vaičiulytė-Janavičienė – filologijos mokslų daktarė, parašiusi knygą apie Žemaičių Naumiesčio krašto tarmę. Trys asmenys dirbo gydytojais – Kauno medicinos institutą baigė Nijolė Miklovytė-Miniotienė, Alma Parčiūtė-Šumskienė ir Jonas Silius.

Staselė Vingytė-Mockuvienė klasės draugams linkėjo kuo geriausios nuotaikos: „Po šešiasdešimties metų mes vėl susirinkome. Mūsų gretos truputį praretėjo, bet draugystė tik sustiprėjo. Viskas, kas yra gražiausia ir ką žmogus gali duoti kitam, - draugystė. Nors mes pasikeitėme, žiedlapius išbarstė mūsų galvos, galbūt metraščius prirašėme, bet džiaugsmas ir širdys liko jauni. Kad neliūdėtumėte ir negalvotumėte, jog viskas jau taip blogai, ir mūsų amžiuje nebegali būti gerai, paskaitysiu eilėraštuką:

„O būna būna metų,

Kad senos obelys pražįsta,

O nuo žiedų žiedų gausybės

Jų žilos žilos šakos linksta.

O būna būna nuostabių

Dienų, kaip ašara skaidrių,

Kai džiaugsmas netelpa širdy,

Tyrais šaltiniais trykšta.

O kartais būna valandų,

Sunkių, kaip akmenys sunkių,

Ir gailiai verkianti širdis

Iš didžio skausmo plyšta...

O būna būna, kartais būna –

Ir senos obelys pražįsta,

Gal prisiminusios seniai

Pralėkusią jaunystę“.