Naumiestiškė V. Pielikienė mokyklą iškeitė į muziejų

2015-07-22, Gerda BELOKOPYTOVA
Daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius atidavusi pedagoginiam darbui V. Pielikienė pasiryžo pakeisti savo gyvenimą ir tapo Žemaičių Naumiesčio muziejininke.
Daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius atidavusi pedagoginiam darbui V. Pielikienė pasiryžo pakeisti savo gyvenimą ir tapo Žemaičių Naumiesčio muziejininke.
Valentina Pielikienė  širdyje vis dar aukštaitė, tačiau Žemaičių Naumiestį jau laiko savais namais. Daugiau nei tris savo gyvenimo dešimtmečius atidavusi pedagoginiam darbui ji pasiryžo pakeisti savo gyvenimą ir tapo Žemaičių Naumiesčio muziejininke. „Senatvėje sugalvojau pakeisti profesiją“, - juokavo ji.

Nauja patirtis ir įdomi, ir sudėtinga

V. Pielikienė užaugo Anykščių rajone. Tačiau 1980-aisiais baigusi tuometį Vilniaus pedagoginio instituto Istorijos pedagogikos fakultetą pagal paskyrimą atvyko dirbti į tuometę Žemaičių Naumiesčio profesinę mokyklą. „Čia istorijos mokytoja dirbau beveik tris dešimtmečius, o pastaruosius 7-erius metus istorijos mokiau Švėkšnos „Saulės“ gimnazijos mokinius“, - kalbėjo pašnekovė. Vis dėlto buvo įdomu sužinoti, kas pasikeitė, kad didžiąją savo gyvenimą dalį paskyrus vienai sferai, staiga ryžosi imtis kitos. Tiesa, ne taip jau ir toli nutolusios. Nebaugino naujovės? „Švėkšnoje buvome trys istorikai. Žinia, mokinių skaičius nuolat mažėjo. Netikėtai sulaukiau pasiūlymo dirbti čia, muziejuje, ir susigundžiau. Be to, ne taip jau ir toli nutolau nuo savo specialybės“, - atviravo V. Pielikienė.

Taigi muziejininke Žemaičių Naumiesčio muziejuje pašnekovė pradėjo dirbti vos prieš pusmetį, 2015 metų vasario mėnesį. Pasidomėjome, ar nesigailėjo pakeitusi savo gyvenimą visai kita linkme. Naumiestiškė buvo atvira: „Visokių minčių kyla. Per tiek metų darbo mokykloje buvau pripratusi gyventi šiek tiek kitaip. Pavyzdžiui, dabar vasara ir aš buvau pripratusi šiuo metu atostogauti, o dabar tenka dirbti“. V. Pielikienė neslėpė, kad perprasti muziejininkės darbą nėra taip paprasta, kaip galbūt atrodo stebint iš šalies. „Nors kolegos iš Šilutės man labai daug padeda, tačiau vis tiek sunku. Turbūt sudėtingiausia man aprašinėti eksponatus. Reikia nurodyti, kokia technika daiktas padarytas, iš kokios medžiagos. O būna ir taip, kad kitų eksponatų net pavadinimo nežinai, tai kur jau čia žinosi, kaip reikia atskiras detales pavadinti“, - apie dabar jau kasdienybe tapusius darbus pasakojo muziejininkė ir išreiškė viltį, kad prie kiekvieno darbo reikia priprasti.

Išgirdus kalbant aukštaitiškai suvirpa širdis

Paklausta, ar niekada nesvarsčiusi galimybės sugrįžti į gimtąjį Anykčių rajoną, V. Pielikienė nusišypsojusi tarė: „Dabar jau daugiau laiko esu pragyvenusi čia nei tenai. Nors Aukštaitijoje dar yra likusi mama, bet retai ją aplankau, nes atstumas labai jau tolimas. O čia aplink gyvena man artimiausi žmonės, čia mano šeima, anūkėlė. Aš jau esu čia“. Vis dėlto aukštaitiška šnekta net ir prabėgus keliems dešimtmečiams nepasimiršo. „Kai išgirstu savo šnektą, net širdis suvirpa. Aukštaitiškai namuose nekalbu, tik kai pas mamą nuvažiuoju. To daryti nesistengiu, bet taip jau savaime išeina“, - sakė „Šilokarčemos“ pašnekovė.

Žemės darbai atpalaiduoja

Nors šiuo metu naumiestiškės gyvenimas bėga kaip niekad sparčiu tempu ir mėgstamiems užsiėmimams lieka labai mažai laiko, bent pusvalandžiui ji skuba pasikapstyti darže. „Man patinka knygas skaityti, megzti, bet labiausiai atsipalaiduoju ir užsimirštu savame darže“, - kalbėjo V. Paulikienė.

 


Straipsnio komentarai

Komentarų nėra. Parašyk komentarą pirmasis!