Tau, mama, norim padėkoti už viską, ko mus išmokei

Iš tavęs vien tik laimę mes semiame.

Amžinai mes tau liekam skolingi

Už gyvybę, už visą gyvenimą,

Už tą meilę – bekraštę ir šventą,

Ir už plauką, be laiko nubalintą.

Žodis „ačiū“ - ir mažas, ir menkas,

Atsilygint tik meile tegalima.

Šiais žodžiais norime pasveikinti garbingo, 95-ojo gimtadienio sulaukusią šilutiškę Juzefą Ignotienę. Liepos 18-ąją sveikinimo žodžius jubiliatei tarė visi trys jos vaikai bei kiti artimieji. Taip pat  sveikinimo žodžius tarė ir gražią puokštę gėlių įteikė Šilutės seniūnijos socialinės darbuotojos Inga Drapkinienė bei Oksana Kalitina.

Liepos 18-osios popietę skubėjome į kavinę „Klumpė“, kur vyko jauki, maža šilutiškės 95-ojo gimtadienio šventė. Šalia sukaktuvininkės buvo tik patys artimiausi žmonės. J. Ignotienė, patogiai įsitaisiusi prie stalo, visiems šypsojosi, bendravo su artimaisiais.

Atokiau susėdome pasikalbėti su Juzefos dukra Aldona.

„Mama visą gyvenimą buvo mūsų vedlys. Pati būdama beveik beraštė, anuomet baigusi tik keturis skyrius, mokė mus matematikos. Ji turėjo labai gerą galvą, buvo puiki finansininkė. Turėjome tėtį – labai darbštų žmogų, tačiau nepaisant to, mama laikė visus keturis namų kampus. Nuo pat mažumės buvome auklėjami dorais žmonėmis. Kas tai yra beržinė košė, nežinojome. Mama mus auklėjo truputį kitaip – visada su mumis kalbėdavosi, visada patardavo, liepdavo gerai pagalvoti prieš ką nors darant. Nebuvome varžomi – galėjome eiti ir keliauti kur tik norėjome, tačiau mama visada prašydavo elgtis apgalvotai ir atsakingai“, - pasakojo dukra Aldona.

Sūnus Juozas taip pat negailėjo gerų žodžių: „Mama visada buvo teisinga. Ne griežta, o teisinga. Džiaugiamės, jog du kartus aptikta vėžio liga nepasiglemžė mūsų mamos. Būdama 95-erių metų ji vis dar pakankamai šviesaus proto, nors būna dienų, kai visi susiimame už galvų“, - juokavo Juozas.

Vyriausiai Juzefos atžalai dukrai Aldonai - 65-eri. Medike tapusi moteris sakė nutekėjusi į Kauną, kur tebegyvena iki šiol. Jos broliui Algirdui – 63-eji. Vyriškis, baigęs politechnikumą, visą gyvenimą dirbo elektros tinkluose, tačiau po traumos to daryti nebegalėjo.

Ir jauniausias iš trijų Juzefos vaikų Juozas – jau 61-erių. Dabar jis didžiausias mamos ramstis. Visada šalia – ir kai gera, ir kai sunku. Pasak vaikų, mama, net ir būdama tokio garbingo amžiaus, kartais vis dar mėgsta pakontroliuoti, kad viskas vyktų teisingai. „Būna, pasako man, kad nupjaučiau nereikalingą šaką, ar sukraučiau kieme esančias malkas“, - šypsodamasis pasakojo Juozas.

Sulaukus tokio garbaus amžiaus, tikriausiai be galo gera šalia savęs matyti mylinčius vaikus bei artimuosius, jausti jų šilumą, meilę ir begalinę pagarbą už gyvenimo pamokas, už tas bemieges naktis, praleistas šalia jų. Tuomet pasimiršta visos iškrėstos išdaigos, negandos ir norisi ištarti tik tuos nuoširdžius žodžius – ačiū tau, mama.