Kaimynų karas: 10 teismo posėdžių – dar ne pabaiga

Viskas prasidėjo nuo nupurkštų augalų

Viskas prasidėjo prieš keletą metų nuo atrodytų nekalto dalyko – kaimynai, purkšdami savo augalus nuo kenkėjų, netyčia užpurškė chemikalų ant ponios I. Dambrauskienės augalų, tad pastarieji netikėtai nudžiūvo. „Parėjau aš vieną dieną iš miesto ir nustebau - mano topinambai nudžiūvę. Aš juos staigiai nupjoviau ir - į policiją. Viską užregistravau, parašiau pareiškimą. Nuo to mano nesutarimai su ponia Birute Bruneikiene ir prasidėjo. Per tuos metus, kai kariaujame, įvyko 10 teismo posėdžių, ir deja, visus juos pralaimėjau. Bet nieko, aš kantrybės turiu – eisiu toliau, kol laimėsiu“, - emocingai dėstė I. Dambrauskienė.

Mums besišnekučiuojant apie tarp kaimynų kilusį karą, Izolda iš spintos ištraukė didelę šūsnį įvairiausių dokumentų: „Jūs pažiūrėkit, kiek čia visko. Raštai, skundai, nutartys, atmesti skundai ir t. t. Kur benueičiau, ką bedaryčiau – atsimušu kaip į sieną. Aš, žinoma, to negaliu tvirtai teigti, bet kai esu pralaimėjusi visus 10 teismo posėdžių, tai man kyla tik viena mintis, jog tos abi kaimynės, su kuriomis kariauju, yra papirkusios teismus ir teisėjus. Na, negali šitaip būti, kad mane pripažįsta neteisia, nors faktai rodo visai ką kitą, o jos – nugalėtojos. Kiek čia visko yra buvę, jau nebeapsikentusi kviečiau žurnalistus iš televizijos. Bet... Nieko gero nepešiau. Ir mūsų Šilutės vietinė spauda buvo rašiusi apie mūsų – kaimynų – karą, irgi jokios naudos. Buvo čia aną žiemą toks įvykis, kad prie vartų radau slampinėjantį baltą katiną peršauta kakta. Aš tą katiną paėmiau, priglaudžiau, vežiau pas pažįstamą veterinarą. Katinėliui iš galvos ištraukė šratą... Na, normalus žmogus juk nešaudys į vargšą negalintį apsiginti gyvūnėlį, tiesa? Čia bus bepročių kaimynų darbas“, - piktinosi Izolda.

Bet grįžkime prie kaimynų karo teismuose. Po pareiškimo dėl chemikalais nupurkštų topinambų sekė skundai ir teismai dėl prie tvoros susodintų augalų. I. Dambrauskienėi ėmė trukdyti šalia jos tvoros augančios kaimynų tujos. Tada kaimynai Bruneikiai taip pat pareiškė savo nuomonę dėl I. Dambrauskienės teritorijoje augančių medžių, ir prie tvoros stovinčios malkinės. Teismas I. Dambrauskienę įpareigojo aukštą malkinę nugriauti ir pasistatyti pašiūrę 3 metrų atstumu nuo kaimynų tvoros. I. Dambrauskienė malkinę nusigriovė, pasistatė įpareigotąją pašiūrę, prie tvoros augusius ir kaimynams trukdžiusius augalus persisodino atokiau, tačiau.... Net ir tai taikos į kaimynų kiemus neatnešė. Kaimynė B. Bruneikienė ir toliau piktinasi, kad visi obuoliai nuo kaimynės obels krenta į jos teritoriją, lapai – taip pat. Bet tai dar būtų maža problema.

„Pamenu, kai statėmės pavėsinę, buvome pasamdę vietinius vyrukus. Grįžtu iš darbo, o manęs vyrai prašo cemento. Na, aš sėdau į mašiną ir parvežiau jų prašytus 10 maišų. Kitą dieną – vėl tas pats. Aš ir vėl važiuoju. Vyro tuo metu nebuvo namuose, jis dirbo, tad šiuos statybų reikalus prižiūrėjau ir tvarkiau viena. Paskui, po keletos dienų, kalbuosi su giminaičiu, pasakoju jam, kad terasos statyboms vyrai sunaudojo 50 maišų cemento, ir jiems vis mažai. Tai jis man pasakė, kad iš tokio kiekio nežinia ką būtų pastatęs, ir liepė eiti aiškintis, kur čia problema. Kitą dieną aš vyrų užklausiau, kur dingo šitiek maišų cemento? Jie tylėjo ir galvomis parodė į Izoldos namų pusę. Tapo viskas aišku – jie cementą pardavė mūsų „brangiai“ kaimynei. Tai kas čia – ar ne absurdas? Pamenu, kai čia atsikraustėme, gražiai draugavau su kaimyne. Visada jos šuneliams duodavau kaulų ar maisto likučių, o ji.... O ji vis į mano teritoriją pildavo savo pamazgas. Aš iš pradžių nesuprasdavau, kas vyksta. Vis toje pačioje vietoje šlapia ir šlapia. Vieną dieną atsitupiu pažiūrėti, kodėl toje vietoje bala – susiėmiau nosį nuo smarvės. Mano teritorijoje buvo reguliariai išpilamas gamtinių reikalų kibiras. Na, žinokit, nuo to karto su ta kaimyne jokio draugiško kontakto nebebuvo“, - apgailestavo B. Bruneikienė, kai pas ją apsilankėme po pokalbio su I. Dambrauskiene.

„Šilokarčemos“ korespondentei išeinant pasikalbėti su kaimynais, I. Dambrauskienė įkandin dar spėjo pasakyti: „Jei ant manęs pils š.., kas yra labai tikėtina, taip ir parašykite laikraštyje. Aš jau žinau, kad jie nieko gero apie mane nepasakys“. Na, ar taip galėtume parašyti, nežinia, tačiau galime patvirtinti, jog kaimynai apie I. Dambrauskienę nepasakė nieko tokio, dėl ko reikėtų su jais šitaip pyktis.

„Jūs pati matote, jog ji gyvena viena, turi specialiųjų poreikių, ją daug kas erzina. Pravažiavo mašina, sukėlė dulkes – ji jau pikta, kaimynas pjauna žolę – ji irgi pikta. O pati kiek metų kasdavosi žvyrą nuo bendro naudojimo kelio – ir ką tu jai padarysi. Jos vokiečių aviganių veislės kalaitė prieš kelis metus užpuolė ir sudraskė mūsų mylėtą šunelį. Žinoma, mes dėl to kreipėmės į teismą, jai buvo priteista bauda, ji ją sumokėjo, tačiau matome, kad ir vėl jos kieme bent keli šuneliai, katės. Suprantame, jog jai, gyvenant vienai, labai reikia draugijos, tik nebenorėtume, kad ir vėl pasikartotų tragiški įvykiai. Kas liečia malkinę, tai taip, ji buvo įpareigota ją nugriauti, tačiau ji to iki galo nepadarė, jai buvo priteista 1 000 litų bauda. Kas mėnesį ji turi antstoliams sumokėti 30 eurų“, - pasakojo I. Dambrauskienės kaimynai.

Pokalbio metu kaimynai prasitarė, jog yra labai pavargę nuo nesibaigiančio teismų maratono, ir tai – dar tikrai ne pabaiga. „Pamatysit, bus ir dar teismų. Gi čia anų metų žiemą kaimynę mušė grėblio kotu, dėl to buvo paduota į teismą. Dėl ko mušė? Kad ana kasė sniegą ir neva metė į Izoldos teritoriją. Juokinga, bet taip buvo. Teismo sprendimu I. Dambrauskienė kaimynei turi atlyginti turtinę ir neturtinę žalą bei atlyginti advokato išlaidas“, - sakė B. Bruneikienė. Mums išeinant kaimynai juokaudami patys sau linkėjo stiprybės gyvenant šalia tokios kaimynės.

Katinas Leopoldas mokė: „Gyvenkime draugiškai“

Grįžę pas I. Dambrauskienę dar trumpai pasikalbėjome, ji papasakojo savą versiją apie kitos kaimynės sumušimą. „Ji mane išprovokavo savo elgesiu. Gaila, kad neturiu vaizdo įrašo, tačiau yra fotografijos. Aš ją sužeidžiau? Nejuokinkit. Po tokio lengvo smūgio negalėjo būti jokių sužeidimų“, - gynėsi Izolda. Paklausus, ar kita kaimynė yra namie, I. Dambrauskienė atsakė, kad pas ją eiti neverta, nes ji vis tiek draugauja su Bruneikių šeima, ir pasak I. Dambrauskienės, pamačiusi, jog pas ją ir vėl atvyko žurnalistai, jau bus paskambinusi savo draugams ir pranešusi. Tačiau nuėję pas kaimynus Bruneikius, jų, laukiančių mūsų, neradome. Žmonės gyveno savo įprastu, kasdieniu ritmu ir apie kaimynę Izoldą aplankiusius žurnalistus nieko nežinojo, tačiau mielai sutiko su mumis pasikalbėti. To trumpo pokalbio ištraukas jau galėjote perskaityti šiame straipsnyje. Bendraudami su kaimynais sužinojome, kad dėl ūmaus Izoldos charakterio su ja niekas nenori draugauti. „Net jos vaikai pas ją neatvažiuoja aplankyti, tai, man atrodo, apie žmogų pasako daug“, - atviravo kaimynė.

Norėdami dar kartą paliesti kaimynų tujų temą situaciją apibendriname Aplinkos ministerijos Visuomenės informavimo skyriaus komentaru:

„Projektuojant naują namą, želdinių atstumai iki sklypo ribų numatomi pagal statybos techninį reglamentą. Jis nustato tokius minimalius medžių ir krūmų sodinimo atstumus nuo kaimyninių sklypų ribų ir gatvės raudonosios linijos: krūmų ir gyvatvorių – ne mažiau kaip 1 m, žemaūgių medžių, išaugančių ne daugiau kaip iki 3 m aukščio, - 2 m, kitų medžių – 3 m. Formuojant gyvatvorę, jos aukštis sklypo šiaurės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų pusėje turi būti ne didesnis kaip 1,3 m. Nustatyti ir leistini atstumai tarp želdinių (medžių, krūmų) ir statinių elementų. Pavyzdžiui, atstumas nuo medžio kamieno iki pastato išorinės pusės turi būti ne mažesnis kaip 5 m, krūmo - 1,5 m, nuo medžių iki požeminių vandentiekio šilumos tinklų, jėgos ar elektroninių ryšių kabelių – ne mažesnis kaip 2 m.

Kai namo statyba yra užbaigta, sklype esančius želdinius ir želdynus savininkas turi teisę tvarkyti savo nuožiūra. Svarbiausia – nepažeisti kaimyninių sklypų ir namų valdų savininkų, valdytojų ar naudotojų interesų.

Įstatyme nustatyta, kad savivaldybės vykdo naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę, teikia asmenims informaciją medžių, krūmų sodinimo, kirtimo, genėjimo, perkėlimo klausimais, išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui, genėjimui.

Ginčas dėl to, ar seniau pasodinti želdiniai nepažeidžia kaimynų interesų, gali būti sprendžiamas civiline tvarka. Kaimynui nepaisant teisėtų pretenzijų ir nesiekiant susitarimo, lieka vienas kelias – kreiptis į teismą“.

Tad dabar tai ir tebevyksta... I. Dambrauskienė gavo raštą, kuriame nurodyta, kokio aukščio ir kokiu atstumu nuo kaimynų tvoros tujos turėtų augti. Kaimynai savo ruožtu žada tujas vis apipjaustyti, tačiau apgailestauja, jog kažin ar pavyks tujas užauginti taip, kad nei vieni, nei kiti kaimynai vieni kitų nematytų.

Teismai vyksta kone vienas po kito, juos, deja, I. Dambrauskienė pralaimi. Jai teismas priteisia atlyginti žalą ir padengti ieškovų išlaidas advokatams. Izolda daugumos jų nemoka, tada antstoliai ją griebia už pakarpos, priskaičiuoja delspinigius, skola auga, o Izolda ir toliau nemoka, nes, pasak jos, neturi iš ko. Namas, kuriame ji gyvena – areštuotas. Areštuotas ir visas kiemas, bei jame esantys pastatai. Tik jos džiaugsmui dar neareštuoti jos laikomi šunys ir katės. Kai atsisveikinant paprašėme papozuoti nuotraukai, ji skubiai nulėkė susirinkti savo mylimiausius augintinius sakydama: „Va, dabar „ant zlasties“ visiems manęs nekenčiantiems. Prieš 5 metus, 60-mečio proga papuoliau į laikraštį dėl nesutarimų su kaimynais, dabar vėl, 65-mečio proga sau tokią dovaną pasidovanosiu“, - juokavo I. Dambrauskienė.

Kas kaltas, sprendžia teismas, tačiau ar verta su kaimynais kariauti teismuose? Dar vaikystėje katinas Leopoldas visus mokė, jog gyventume draugiškai, tad gal ir kaimynams verta būtų paspausti vieni kitiems rankas, užkasti karo kirvius? Juk nežinia, kada nutiks nelaimė ir prireiks šalia gyvenančio kaimyno pagalbos.