Visų mylimas mokytojas pasitiko 95-ąją vasarą

Drąsus, nieko nebijantis mokytojas

M. Ignatavičius, net ir sulaukęs tokio garbaus amžiaus, nepraranda gero humoro jausmo. Apie jaunystėje ištikusias bėdas jis pasakoja su juoko gaidele. Jaunystėje M. Ignatavičius mėgo vaidinti, tačiau dėl pasikeitusios situacijos šią svajonę teko pamiršti. Vokiečių laikais buvo griežtai reikalaujama turėti užsiėmimą. Pačioje pradžioje M. Ignatavičius pasisiūlė būti mokytoju, tačiau vienas jo draugas Marceliną greitai atkalbėjo nuo šios minties ir patarė geriau eiti dirbti į Mokesčių inspekciją mokesčių rinkėju. Baigęs kursus M. Ignatavičius pradėjo dirbti. Beveik visą vokiečių okupacijos laiką jis ir buvo mokesčių rinkėjas. Kadangi darbas buvo lengvas ir nesudėtingas, nes pinigų tuomet turėjo visi ir be problemų padengdavo visus finansinius įsipareigojimus, Marcelinui šis darbas buvo vienas malonumas.

„Prastesni laikai atėjo 1944 metais, artėjant frontui prie Lietuvos. Mane ir mano draugus vokiečiai paėmė apkasų kasti. Tačiau buvome sumanūs - mūsų kompanijai greitai pavyko pabėgti nuo šios prievolės ir tyliai sulaukti tarybų valdžios. Vėliau mums ir vėl pasisekė – vyko karas ir rusai galėjo mus paimti į armiją”, - džiugiai pasakojo M. Ignatavičius. Tuometė klasės draugė M. Ignatavičiui pasiūlė eiti mokytojauti, nes mokytojų niekas į kariuomenę neėmė. Švietimo skyriuje Marcelinas buvo paskirtas į Bliūdžų kaimo mokyklą dirbti pradinių klasių mokytoju. Štai taip prasidėjo M. Ignatavičiaus kaip pedagogo kelias.

Pirmąja Marcelino darbo vieta tapo Vėžininkų pradinė mokykla, vėliau jis paprašė į Vilkyškius, kur tapo antro ir ketvirto skyriaus mokytoju. Dirbti buvo tikrai įdomu, nes dvi ketvirto skyriaus mergaitės kalbėjo tik vokiškai, trys - tik rusiškai. Kiti vaikai buvo lietuviai. „Vokiškai mokėjau iš mokyklos laikų, o rusiškai – tai tik riebiai keiktis“, - pokštavo M. Ignatavičius.

Neilgai trukus Pagėgių švietimo skyriui prireikė priešmokyklinio auklėjimo inspektoriaus, kuriuo ir tapo M. Ignatavičius. Jam reikėjo rūpintis vaikų darželio atidarymu. Pirmasis buvo atidarytas Katyčiuose, o jo vedėja buvo paskirta garsaus dainininko brolio žmona Kučingienė.

„1946 metais LTSR Aukščiausiosios Tarybos prezidiumo pirmininkui Justui Paleckiui Pagėgių skyriaus vedėjas Šaulys įteikė prašymą dėl žmonos sesers vaikų Juškevičių sugrąžinimo iš Komijos vaikų namų į Lietuvą. Kadangi tėvai, būdami tremtyje, mirė, vaikai atsidūrė vaikų globos namuose. J. Paleckis šį prašymą patenkino. Pargabenti vaikus buvo pasiūlyta Vilkyškių valsčiaus pirmininko sūnui Alfonsui Kaknevičiui, kadangi jis buvo tarnavęs Plechavičiaus armijoje. Už tai jis buvo įkalintas Vorkutos lageryje ir pažinojo Komiją. Po praleistų metų lageryje jis grįžo ir Pagėgių švietimo skyriuje dirbo ekonomistu, tačiau jam nebuvo leista važiuoti į šią kelionę”, - sakė senolis.

Tokiu atveju M. Ignatavičius tapo realiu kandidatu vykti į Komijos respubliką. Jam buvo išmokėti 3 atlyginimai, Šaulienė prikepė bandelių. Kartu su M. Ignatavičiumi važiavo ir buvęs advokatas Monstavičius, kuris dirbo Pagėgių vidurinės mokyklos mokymo dalies vedėju. Nepaisant to, jog 1941 metais jis pabėgo nuo išvežimo, į tremtį pateko jo žmona ir dukra. Advokatas taip pat buvo padavęs prašymą, nes žmona mirė ten, o duktė pateko į vaikų namus.

„Atvykę į Vilnių iškart prisistatėme į Švietimo ministeriją pas ponią Filipionok. Ji nusiuntė mus pas liaudies švietimo komisaro pavaduotoją. Po pokalbio su juo Ministrų taryba išrašė komandiruotes vaikams iš Komijos parvežti. Po keletos dienų, 1946 metų gegužės 15-ąją ir 16-ąją, išvykome į Maskvą“, - pasakojo M. Ignatavičius.

Maskvoje po nakvynės ant grindų stotyje, sulaukę traukinio į Kurską, vyrai pagaliau atvyko į Kotlasą. Iš jo tik garlaiviu ar lėktuvu į Komijos sostinę Syktyvkarą buvo galima patekti. Kai pagaliau atplaukė pirmasis garlaivis, kuris netrukus turėjo išvykti reikiama kryptimi, M. Ignatavičius čia sutiko savo gimnazijos laikų klasės draugą Šalomą Jofę. Jis, sužinojęs klasioko kelionės tikslą, išrašė jiems rekomendaciją į viešbutį, kadangi buvo nemenkas viršininkas. Tačiau šiais laikais Marcelinas svarstė, jog tada jie be viešbučio tikrai nebūtų prapuolę, kadangi Komijoje jie ir taip būtų radę, kur ir pas ką pernakvoti.

„Ten moterys - be galo geros ir draugiškos“, - šypsojosi M. Ignatavičius.

Tačiau vietoje planuotų pargabenti šešiolikos vaikų, M. Ignatavičius į Lietuvą parvežė keturiasdešimt keturis - buvo atiduoti visi tuo metu vaikų namuose buvę lietuviukai.

„Nuo Kotlaso kelionė namo tęsėsi prekiniame vagone. Tai nebuvo labai blogai, nes turėjome pasikloję pakankamai šieno“, - pasakojo M. Ignatavičius. Rudenį jis vėl buvo siunčiamas į Komiją parvežti vaikų iš kitų tos respublikos vaikų namų. Šį kartą važiavo vienas. Nors ir sekėsi šiek tiek lengviau, tačiau ir čia neišvengta įvairių nuotykių. Tuo metu parvežė daugiau nei 40 vaikų.

Šilutės krašte M. Ignatavičius pasiliko iki pat šiol

1948 metais M. Ignatavičius įstojo į Vilniaus pedagoginio instituto neakivaizdinį skyrių studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros. Tuo metu jau draugavo su būsima žmona, Vyžių pradinės mokyklos vedėja Janina. Netrukus jis ir įsidarbino šioje mokykloje mokytoju, o vėliau buvo paskirtas neseniai atidarytos Juknaičių septynmetės mokyklos direktoriumi. Tačiau ten ilgai neištvėrė – netrukus pasiprašė atgal į Vyžius. 1951 metais gyvenimas jį atbloškė į Žemaičių Naumiestį.

1952 m. rugpjūčio 28 dieną M. Ignatavičių iškvietė į Šilutę – buvo pasiūlyta dirbti Šilutės 1–osios vidurinės mokyklos direktoriumi. Tuometis direktorius buvo atleistas po to, kai saugumiečiai išsiaiškino, jog mokykloje veikė slaptas mokinio Pupšio vadovaujamas pogrindžio ratelis.

1969 metais rinkimuose į Darbo žmonių deputatų tarybą M. Ignatavičiaus neiškėlė kandidatu į deputatus Švėkšnoje. Tai reiškė naują karjeros vingį. Tuo metu komunistų partijos Šilutės rajono sekretorius Steponavičius pasiūlė pasirinkti, kur eiti direktoriauti – į Rusnę ar Traksėdžius. Pastaruosius ir pasirinko. Taip nuo 1970-ųjų iki pensijos (nuo 1980 metų) ir buvo šios mokyklos direktoriumi. Išėjęs į pensiją iki 1992 metų čia dar dėstė lietuvių kalbą ir literatūrą.

Už nuopelnus ir darbą 2007 metais, Valstybės dienos proga, M. Ignatavičius Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus buvo apdovanotas Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordinu.