Pirmoji nuolatinė Lietuvos Konstitucija jau draudė dvigubą pilietybę

1922 metų Konstitucijoje buvo paskelbta demokratinė Lietuvos Respublika, nustatytas parlamentinis valstybės valdymo modelis, įteisintas valdžių padalijimo principas, lietuvių kalba pirmą kartą paskelbta valstybine, įtvirtintos pagrindinės piliečių teisės, laisvės bei pareigos. 1922 metų Konstitucija skelbė, kad niekas negali būti kartu Lietuvos ir kurios kitos valstybės pilietis. Iš viso Lietuvos Respublikoje buvo priimtos trys laikinosios ir keturios nuolatinės Konstitucijos – 1922, 1928, 1938 ir dabar galiojanti 1992 metais.

– Ar mes šiandien galėtume gyventi su 1922-ųjų Konstitucija, kodėl mes iš naujo ją priiminėjome ir naują rašėme?

– Pirmiausia, 1922-ųjų Konstitucija reikšmingiausia tuo, kad tai yra pirmoji, nuolatinė, demokratinio turinio ir formuojanti šiuolaikinės Lietuvos Respublikos konstitucinę tradiciją Konstitucija. Tai, iš tiesų, tie patys principai, kuriuos jūs išvardinote, yra įkūnyti ir dabartinėje mūsų Konstitucijoje, bet į klausimą, ar galėtume gyventi su nepakeista 1922 metų Konstitucija, ko gero, reikėtų atsakyti neigiamai. Ta 1922 metų Konstitucija be visų demokratinių principų turėjo ir tam tikrų trūkumų. Nors ir buvo skelbiamas valdžių padalijimas, bet iš tiesų labai dažnai ta Konstitucija yra vadinama seimokratine Konstitucija, nes iš tiesų tikro balanso tarp vykdomosios ir įstatymų leidžiamosios valdžios nebuvo. Galų gale nebuvo, kas šiandien yra, įstatymų konstitucingumo kontrolės. Šiandien, aš manau, net nėra prasmės apie tai kalbėti, nes mes turime 1992 metų veikiančią Konstituciją, kuri tas teigiamas savybes iš 1922 metų Konstitucijos yra, be abejo, pratęsusi, paėmusi tas konstitucines tradicijas. Taip pat ir labiau, drįstu teigti, subalansavusi valdžių santykius ir įdiegusi konstitucingumo kontrolės sistemą. Ir tai yra vienas iš atsakymų, kodėl 1992 metų Konstitucija veikia ilgiau.

– Ar tiesa, kad iki tol buvusi nuostata apie mirties bausmę 1922 metų Konstitucijoje buvo panaikinta?

– 1922 metų Konstitucijoje iš tiesų mirties bausmės draudimo neliko, o 1920-ųjų laikinojoje Konstitucijoje buvo labai pažangi nuostata apskritai mirties bausmę uždraudusi, tik palikusi išimtį karo padėties metu. Ten ir daugiau buvo tokių dalykų. Reikia turėti galvoje, kad Konstitucija, skirtingai nuo 1992-ųjų Konstitucijos, nebuvo ypatingo kompromiso rezultatas. Vis tiek tai buvo balsų dauguma priimta Konstitucija, ne visas politines jėgas ji tenkino. Tai, pavyzdžiui, šalia labai pažangių, liberalių individualias žmogaus teises įtvirtinusių nuostatų buvo ir tokios nuostatos, kad tikybos mokslas yra privalomas – labiau konservatyvios nuostatos. Reikia pasakyti, kad skirtingai nuo dabartinės Konstitucijos, tai buvo tokia mažoritarinė Konstitucija balsų dauguma priimta.

– Jūs jau užsiminėte, kad ten nulėmė tuo metu Seime buvusi dauguma, tai buvo krikdemų dauguma, ir faktiškai jų balsais buvo priimta šita Konstitucija. Rengiant 1992 metų Konstituciją, juk ne politikai ją rengė, buvo sudaryta darbo grupė, ji ne Seime priimta, buvo referendumas, bet kiek politikai vis dėlto turėjo įtakos?

– Bet Seimas turėjo patvirtinti tai, kas teikiama referendumui. Vis dėlto galima pasidžiaugti, kad buvo pasiektas konsensusas esminiais ir, visų pirma, valstybės valdymo formos klausimais. Tai nėra seimokratinė, kaip 1922-ųjų, Konstitucija, bet tai yra labiau subalansuota, vis dėlto parlamentinė respublika su tam tikrais pusiau prezidentinės respublikos bruožais. Galbūt nė viena politinė jėga nebuvo patenkinta, nes iš tiesų buvo du kraštutinumai – labai stiprus prezidentas ir labai stiprios parlamentinės respublikos šalininkai – jie tikrai surado konsensusą ir Aukščiausioje Taryboje nebuvo tokios ryškios balsų daugumos, kai viena kažkokia politinė jėga galėjo primesti kažkokį savo modelį. Aš manau, kad tai irgi yra atsakymas, kodėl šita Konstitucija yra gyvybinga.

– Dar vienas aktualus klausimas – 1922 metų Konstitucijoje buvo pasakyta, kad Lietuvos pilietis yra tik Lietuvos pilietis ir jokios kitos pilietybės jis negali turėti, tuo metu 1928 metų Konstitucijoje atsirado nuostata, kad, jeigu tampi Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) piliečiu, tai gali likti dar ir Lietuvos piliečiu. Kodėl ta nuostata atsirado būtent JAV?

– Tas draudimas būti kitos šalies piliečiu, beje, buvo absoliutus, skirtingai negu dabartinės Kosntitucijos, kuri leidžia atskirus įstatymo numatytus atvejus. Konstitucijos nuostatos buvo aiškinamos, esą atsižvelgiant į tai, kad yra Lietuvos piliečių, kurie dar norėtų būti Lenkijos ir Rusijos piliečiais, todėl kiltų jų lojalumo problema, tai dabar svarstant dvigubos pilietybės arba daugybinės pilietybės liberalizavimo klausimą, tas lojalumo klausimas vienaip ar kitaip iškyla – kurioms šalims leisti, su kuriomis šalimis ir pan. Aš nemanau, kad tos problemos yra pernelyg tolimos 1922 ir 1928 metų Konstitucijose. Bet, aišku, buvo atsižvelgta į tai, kad pati emigracija į JAV kraštus, kurie nekėlė grėsmės Lietuvos saugumui, ir dėl to ta dviguba arba daugybinė pilietybė su jais buvo leista.

– Kiek, jūsų nuomone, reikia kišti rankas prie Konstitucijos ir kaip dažnai ją keisti?

– Reikėtų vadovautis principu, kad nereikia keisti tada, kai tai nebūtina.