Jonas Mileris: „Esu Lietuvos patriotas. Kitaip ir būti negali!“

Jonas kartu su žmona Ela atvykusius mus pasitiko savo namuose ir pakvietę puodeliui kavos sutiko papasakoti apie savo išgyvenimus, patirtus vargus bei džiaugsmus. O nutikimų būta pačių įvairiausių, kai kurie jų – sunkiai šiandienos žmogui įsivaizduojami. Dabar Jonui 81-eri, tačiau jo atmintin dar stipriai įsirėžę patirti įvykiai, kurie dabar pačiam jau kelia šypseną, o jaunosios kartos atstovams skamba tarsi filmo herojaus pasakojimas.

Karas šeimos neišskyrė

Jonas gimė Sakalinės kaime (Tauragės r.), o būdamas 6-erių kartu su tėvais persikėlė į Katyčius. Tuo metu Katyčiai Vokietija vadinti. Kadangi daug kas ten kalbėjo vokiškai, mažasis Jonas netruko išmokti šią kalbą ir net tris klases vokiečių kalba baigė. „Kalbėdavau labai gerai, niekas neatskirdavo, kad aš ne vokietis“, - pasakojo Jonas. Deja, daugiau mokslo neteko krimsti, mat atsliūkino grėsminga karo banga ir kaip daugeliui gyvenimas sustojo vietoje. Prasidėjo kova už būvį. „Kai mūsų link pajudėjo frontas, pasikinkėme arklius ir išvažiavome į Kaliningrado sritį“, - pasakojo Žemaitkiemio gyventojas. Pradėjus stipriau spausti frontui Milerių šeima apsigyveno pačiame Kaliningrado miesto centre. Svarbiausia buvo tai, kad karas neišblaškė jų šeimos, visi kartu – Jono tėtis, mama, močiutė, mažoji sesuo ir pats Jonas – išgyveno ir laimingai, nors ir sunkiai, sugrįžo į mylimąją Lietuvą. Įdomu buvo sužinoti, kaip Jono tėtis išvengė karo lauko, mat tuo metu visus vyrus imdavo į kariuomenę. Pasirodo, jis dirbo statybose statant geležinkelį. Tai buvęs svarbus objektas, todėl ten dirbančiuosius paliko dirbti savo darbus. Tačiau vos tik pradėję kurtis gyvenimą naujoje aplinkoje jie turėjo išvykti. „Nespėjome net kojų apšilti, o mus jau pėsčius išvarė iš miesto“, - pasakojo Jonas.

Į Lietuvą pėsčiomis keliavo 7 savaites

Jonas pasakojo, kad kareiviai lietuvius išvarė iš Kaliningrado miesto ir liepė pėsčiomis keliauti namo. Keliautojus kareiviai lydėjo iki pat Kybartų. Tuo metu Jonui buvo apie 13 metų, tačiau tokios kelionės įspūdžių laikas neišdildė. Savo pasakojimą papildydamas smulkiomis detalėmis Jonas pasakojo apie 7 savaites trukusią kelionę į Kybartus. „Sustodavome tik permiegoti. Apsistodavome bažnyčiose arba tuščiuose namuose. Būdavo, kad kai sušlapdavome, naktį bandydavome išsidžiovinti rūbus, susikurdavome laužą šalia bažnyčios ar jos prieangyje“, - pasakojo pašnekovas. Pasiekusius Gumbinę visus tinkamus vyrus surinko ir išsiuntė į frontą, o tarp jų buvo ir Jono tėtis. Toliau Milerių šeima keliavo be vyriško užnugario. „Likome vieni. Pasiekėme Kybartus, šiek tiek laiko praleidome lageryje, o ten visa šeima susirgome dizenterija. Mus iš karto paguldė į karo ligoninę, o joje mes ir sulaukėme karo pabaigos. Visi pasveikome ir mus paleido sakydami: „Važiuokit, kur norit“,- prisiminė Jonas.

Ant traukinio vagono kūreno laužus

Pašnekovo atmintyje įstrigo ir neįtikėtina kelionė traukiniu į gimtuosius namus. „Važiavome ant traukinio vagono užsilipę. Mūsų ten buvo nemažai. Tuo metu traukiniai nedideliu greičiu važiuodavo, tai vyrai spėdavo nušokti nuo traukinio, prisirinkti malkų ir su jomis vėl grįžti ant vagono. Ten jais buvo vežamas žvyras, o mes ant jo kūrendavome laužus“, - neįtikėtinus įvykius prisiminė senjoras.

Sveikas iš fronto sugrįžo ir tėtis

Į mamos tėviškę, kur gyveno jos broliai, Milerių šeima ėjo nedrąsiai, mat nežinojo, ką ten ras. Tačiau namus vis dėlto rado. Tuomet Jono mama pasiskolino dviratį ir išvažiavo žiūrėti, kas dedasi Klaipėdos krašte, mat norėjo sugrįžti į savus namus. „Mama sugrįžo tik po 3–4 dienų, labai jos laukėme. O sugrįžusi mums pasakė, kad galime keliauti į Katyčius“, - pasakojo Žemaitkiemio gyventojas. Sugrįžę į Katyčius Mileriai parodė pažymėjimą, kad jų tėtis kariavo Raudonojoje armijoje ir jiems iš karto davė sodybos raktus. „Mes beveik nieko neturėjome, tik tiek, kiek sugebėjome panešti. Sugrįžę su sese prisimesdavome rūbų į kampą ir miegodavome. Bet reikėjo galvoti, iš kur gauti valgyti...“, - pasakojo Jonas. Kadangi mama buvo siuvėja, tuoj ėmėsi siūti, Jonas vėl pradėjo lankyti mokyklą, o netrukus ir tėtis sugrįžo iš kariuomenės, kadangi buvo šaltkalvis, pradėjo kalviauti. Lietuviškoje mokykloje Jonas baigė 4 skyrius. „Buvau pradėjęs mokytis ir progimnazėje, bet nepamenu, kas atsitiko, kad ilgai aš joje nesimokiau, o išvažiavau mokytis į Klaipėdos amatų mokyklą. Tuomet ten mokėsi 600 mokinių. Tuo metu, po karo, buvo sunkūs laikai. Bet mes ten gerai gyvenome, gavome aprangą, gerai maitindavo“, - sakė Jonas. Tuo metu, kai jis nuvyko į Klaipėdą, miestas buvo virtęs griuvėsiais. Sekmadieniais amatų mokyklos mokiniai eidavo valyti tų griuvėsių.

Žmoną sutiko pieninėje

Baigęs mokyklą Jonas trejus metus dirbo Laivų statybos gamykloje, tačiau vėliau sugrįžo pas tėvus į Kalnujus. O Kalnujų tarybiniame ūkyje dirbo tekintoju. „Tuo metu žuvo Jono tėtis, o mama parašė prašymą, kad mane atleistų nuo karinės tarnybos, mat reikia pagalbos namuose. Mama dėl sveikatos dirbti negalėjo, o namuose dar buvo trys vaikai. Man pasisekė, nebereikėjo tarnauti“, - pasakojo Jonas. Vėliau su šeima išsikėlė gyventi į Žemaitkiemį, kur ūkyje dirbo vedėju. O ten sutiko ir būsimą savo žmoną Elą. „Sūriai mus suvedė“, - juokavo Jonas. 1966-aisiais pora susituokė. Savomis rankomis Jonas pastatė didžiulį namą, kuriame ir dabar kartu su žmona gyvena. Susilaukė trijų sūnų ir dukters.

„Didžiuojuosi, kad mano vaikai gyvena Lietuvoje“

Jonas visuomet buvęs tvirto būdo. Ir dabar ši savybė nepasikeitusi. Liepsnoja jo širdyje ir didžiulė meilė tėvynei, todėl paklausus apie vaikų gyvenimą senjoras išdidžiai tarė: „Visi mūsų vaikai gyvena Lietuvoje ir aš tuo labai didžiuojuosi. Tai man labai svarbu. Esu Lietuvos patriotas. Kitaip ir būti negali“. Ela ir Jonas dabar džiaugiasi ne tik puikiais vaikais, bet ir 7 anūkais.

Nors jų gyvenimo knygoje atversta jau daugiau kaip 7 dešimtys puslapių, senjorai vis dar augina daržus, retkarčiais Jonas dar prisimena senąjį savo amatą ir nemažai keliauja automobiliu.