Usėniškės S. Tumienės gyvenimo spalvos

Mus Silvija pasitiko jaukiuose savo namuose ir pakvietė pokalbiui prie gardžiai garuojančio puodelio arbatos. Kartu leidomės į kelionę per dabar jau usėniške save vadinančios moters gyvenimą. Jos gyvenimo kelias buvo išties spalvingas, kupinas įvairiausių patyrimų, taip pat ir gerų bei ne tokių teigiamų nutikimų. „Bet niekas nevyksta be priežasties. Tik tų įvairiapusių savo gyvenimo įvykių dėka tapau tokiu žmogumi, koks esu dabar“, - nusišypsojusi sakė Silvija.

Šeimos likimas

Pirmuosius savo gyvenimo žingsnius Silvija žengė Švėkšnoje, buvo vyriausia iš trijų seserų. Deja, jos vaikystės laikai buvo neramūs – vieną santvarką keitė kita, gyvybė tuomet mažai turėjusi vertės, o, atrodo, už visišką menkniekį būdavai uždaromas į kalėjimą ar net ištremiamas iš gimtosios tėvynės. Silvijos šeimos tuokart taip pat neaplenkė negandos. Jos tėtis Švėkšnos valsčiuje dirbo raštininku. Kartą sulaukė įspėjimo, kad ateina vokiečiai, tad reikia bėgti. „Tuomet per Inkaklius ėjo Lietuvos ir Vokietijos sienos riba, tad reikėjo ją pereiti ir palaukti, kol vokiečiai praeis, o tuomet bus galima sugrįžti“, - šeimos dramą prisiminė pašnekovė. Tuokart niekas neįtarė, kad toks pabėgimas išblaškys šeimą. „Mama nesutiko važiuoti, nes bijojo, kad jei mus pagaus, visus nužudys. Tad tėtis pasiėmė keletą daiktų, pabučiavo mus ir sėdęs ant dviračio išvažiavo. Kai mama liko su trimis dukterimis viena, jai buvo vos 31-eri metai. Nei darbo, nei būsto – nieko neturėjome. Tik mamos begalinio darbštumo ir meilės dėka mes išaugome gerais žmonėmis“, - kalbėjo usėniškė. Tuokart tai buvo paskutinis kartas, kai dukros matė savo tėvą, o žmona – vyrą. Vėliau bendravimas vyko tik laiškais, tačiau ir jų sulaukdavo retai.

Ėjo pedagoginiu keliu

Dabar apie savo šeimos likimą pasakojanti Silvija prasitarė, kad jų istorija niekuo neišskirtinė. „Tais laikais tokie išvykimai buvo įprastas dalykas ir niekam tai nuostabos nekėlė. Galbūt dabar, kai jau visai kiti laikai, tai atrodo keista“, - kalbėjo usėniškė.

Vis dėlto nors ir būta skaudžių išgyvenimų, Silvija visuomet mėgo aktyviai dalyvauti mokyklos organizuojamose veiklose. Ji ir šoko, ir dainavo. O baigusi mokyklą pasirinko pedagoginį kelią. „Tuomet tiems, kurie gerai išlaikydavo egzaminus, pasiūlydavo dirbti mokytojo darbą. Pirmoji mano darbo vieta – Veiviržėnų vidurinė mokykla, kur dėsčiau anglų kalbą. Ten dirbau 4-erius metus“, - pasakojo S. Tumienė. Vėliau jai teko darbuotis tuometėje Žemaitkiemio mokykloje taip pat anglų kalbos mokytoja. O kuomet Usėnuose atidaryta vidurinė mokykla, joje Silvija pradėjo mokinius mokyti lietuvių kalbos. S. Tumienė buvo išties labai atsidavusi savo darbui, ugdomiems mokiniams. Išmokyti vaikus to, ko pati moka ir padėti jiems statyti pamatus į naują gyvenimą jai buvo labai svarbi užduotis.

Net išėjusi į pensiją nenorėjo palikti mokyklos. Tuomet pradėjo dėstyti anglų kalbą. „Tik 2004 metais pasakiau, kad daugiau nebedirbsiu. Nors man vyras visada sakydavo: „Dirbk, kol gali, nes iš proto išeisi viena namuose nedirbdama“, - pasakojo ilgametė pedagogė.

Su vyru buvo geriausi draugai

Darbinė veikla Silvijai sekėsi puikiai, ji buvo gerbiama ne tik mokinių, bet ir mokytojų, o visiems Usėnų gyventojams buvo puikus pavyzdys.

Asmeninis gyvenimas buvo vingiuotas, kupinas įvairiausių įvykių, tačiau susituokusi su usėniškiu Vytautu S. Tumienė pajuto, kas yra šeimyninė laimė. Pora apsigyveno nuosavame name, kur ir vaikus užaugino. Pati pašnekovė mums prisipažino, kad su Vytautu prabėgo gražūs, tik gerus prisiminimus palikę metai, mat kartu dalindavosi viskuo – ir džiaugsmais, ir rūpesčiais. Deja, niekas negali pasakyti, kiek skirta būti žemėje. Anot Silvijos, Vytautas Amžinybėn iškeliavo jau labai seniai. „Iš pradžių buvo labai sunku apsiprasti gyventi be Tumo, niekaip negalėjau su tuo susitaikyti. Buvo ir depresija apnikusi. Tačiau praėjus kuriam laikui supratau, kad dėl vaikų ir anūkų turiu būti tokia, kokia buvau anksčiau ir išmokti gyventi viena. Atrodo, pavyko tai padaryti. Pasinėriau į visuomeninę veiklą, bendraujam su kitomis pedagogėmis senjorėmis ir taip užsipildo dienos veiklos“, - kalbėjo Silvija.

Tiesa, aktyviai usėniškė dalyvavo ir įvairiuose mitinguose, vyko papildyti Baltijos kelio dalyvių gretas. „Lietuviškumo ugnelė kaitriai degė mano širdyje, niekada nesupratau, už ką mums, lietuviams, buvo skirtos tokios kančios. Apie laisvą Lietuvą visada svajojau, tik sunkiai galėjau patikėti, kad kada nors tai įvyks. Vis dėlto, aktyviai dalyvavau ir politinėje veikloje, vykdavau į didžiuosius Lietuvos miestus pasisakyti už tėvynės laisvę. Tie metai, kai mūsų tėvynė ėjo nepriklausomybės link, buvo nepaprasti, o žmonės, kitaip nei dabar, buvo vieningi, tarsi viena šeima“, - kalbėjo S. Tumienė.