Reanimacijoje praleido dvi savaites: iš pradžių maniau, kad gal tiesiog pervargau

Gydė nuo plaučių uždegimo

Pašnekovė dirba namuose, o jos darbo priemonė – kompiuteris, taigi didžiąją laiko dalį ji praleisdavo nejudėdama. Vienu metu ji pasijuto, kaip pati sako, tarsi prislopinta – nebuvo jėgų, atsirado nuovargis, apatija, šiek tiek pakilo temperatūra.

„Iš pradžių maniau, kad gal tiesiog pervargau, bet maždaug po savaitės vis dėlto nusprendžiau nueiti pas gydytoją. Pasiskaičiau, kad tokius simptomus gali sukelti plaučių uždegimas. Man padarė plaučių nuotrauką, bet ji nieko bloga nerodė. Kadangi kraujas vis dėlto uždegimą rodė, gydytoja skyrė antibiotikų. Tąkart tuo viskas ir baigėsi. Man nekilo mintis pasakyti gydytojai, kad kai vyras mane atvežė iki poliklinikos, nuo aikštelės iki jos kabineto eidama turėjau tris kartus pailsėti. Uždusdavau ir tekdavo sustoti ir atgauti kvapą.

Kadangi skundžiausi nuovargiu, nusiuntė išsitirti skydliaukės bei sinusų, tačiau ir vėl nieko bloga nerado. Maždaug po pusantros savaitės atsirado veriantis skausmas nugaroje. Man buvo padaryta dar viena plaučių nuotrauka ir gydytoja aiktelėjo – pasirodė, kad yra plaučių uždegimas. Ji nesuprato, kaip jis galėjo taip nei iš šio, nei iš to atsirasti. Tuo metu kaip tik siautė gripo epidemija, tad nusprendė, kad tai jo komplikacija. Gydymui mane paguldė į ligoninę. Ten begulint vieną vakarą eidama į tualetą pajutau silpnumą – pradėjo zvimbti ausyse ir temti akys. Gydytojai vėl pradėjo mane tirti – padarė elektrokardiogramą, dar kažko ieškojo, o nieko neradę galiausiai paskyrė kompiuterinę tomografiją. Po jos mane iš karto perkėlė į reanimaciją – plaučių kraujagyslė buvo užkimšta dideliu trombu. Dėl to vienas plautis beveik neveikė ir jau formavosi plaučių infarktas. Kitas plautis dar buvo paliestas nedaug“, - pasakojo Asta.

Pasak medikų, trombas į plaučius atkeliavo iš dubens srities. Viena svarbiausių priežasčių – moters nejudrumas. Astai tuo metu nebuvo nė 40 metų.

Ligoninėje praleido pusantro mėnesio, reanimacijoje – 2 savaites

Trombą bandyta tirpdyti bei ištraukti chirurginiu būdu, tačiau nė viena procedūra nepadėjo, tik labai išvargino. Asta šių procedūrų metu net sąmonės netekdavo. Vėl sustiprėjo plaučių uždegimas, todėl teko gerti stipresnius antibiotikus, buvo perpiltas kraujas. Galiausiai medikams nieko kita neliko, kaip skirti kraujagysles plečiančius vaistus, o vėliau – kraujo krešumą kontroliuojantį vaistą.

„Iki tol, kol susirgau, apie tokią ligą visiškai nežinojau, todėl, tiesą sakant, išsigandau, nors medikai tiesiai nesakė, kad galėjau mirti. Tik iš ligoninės išėjusi paskaičiau, kiek mirčių būna ir kokia tikimybė išgyventi. Šiaip ar taip ligoninėje pragulėjau pusantro mėnesio, dvi savaites – reanimacijoje, Mačiau, kaip šalia gulintys kaimynai keičiasi. Prisimenu, pavydėjau senutei, kuri dėl širdies problemų čia gulėjo. Ji pati eidavo į tualetą ir neuždusdavo. Aš negalėjau“, - prisiminė moteris.

Trombas likęs iki šiol, nors nuo ligos pradžios praėjo jau apie trejus metus. Visą tą laiką moterį kamavo plautinė hipertenzija, dėl kurios ji pradėdavo dusti nuo menkiausio fizinio krūvio. Šis nemalonus negalavimas susitvarkė tik visai neseniai.

„Blogiausia, kad geriant šį vaistą reikia nuolat tikrintis kraują. Mat keičiantis sezonui keičiasi mityba, pavyzdžiui, prasideda braškės, špinatai, kitos daržovės, ir kraujo krešumas didėja. Pavojingi visi produktai, turintys daug vitamino K. Taip pat dar kai kurie produktai mažina vaisto veikimą, todėl mitybai tenka skirti labai daug dėmesio. Jei vasarą padidini dozę ir laiku jos nesumažini, kai šios daržovės baigiasi, kraujas tampa per skystas. Užtektų tik stipriau įsipjauti ir nukraujuotum. Visa laimė, kad man didelių traumų nebuvo. Tačiau užtekdavo įsidurti pirštą, kad pamatyčiau – per skystas kraujas ar ne. Man yra sakę, kad jei kraujas per skystas, susitrenkus atsiranda milžiniškos mėlynės, todėl labai saugojausi.“, - teigė pašnekovė.

Tačiau mėlynės – ne pati didžiausia blogybė, galėjusi nutikti. Šis nuo seno vartojamas vaistas ypatingas tuo, kad jo dozę reikia nuolat koreguoti ir tai nėra visai paprasta. Jei vaisto dozė per maža, didelė tikimybė įvykti plaučių embolijai, tai yra kad vėl susidarys krešulys. Jei dozė per didelė, kraujas pakankamai nekreša, todėl galima nukraujuoti, gali prasidėti kraujavimas į gyvybiškai svarbius organus. Todėl pradėjus gydymą iš pradžių tirtis reikia kasdien, vėliau 1-2 kartus per savaitę, galiausiai kas 1-4 savaites. Šiuo metu jau egzistuoja tobulesni, naujos kartos vaistai - antikoaguliantai, ir nors jie kompensuojami Europos Sąjungos šalyse, tačiau Lietuvoje nekompensuojami ir pacientams bei gydytojams vis dar tenka kovoti už pažangesnį gydymą.

„Dabar jaučiuosi jau gana gerai – net galiu darže padirbėti. Prieš trejus metus dusdavau nuo bet kokios veiklos, nebuvo galima nieko nešti. Nežinodavai, ką gali daryti, ko negali. Tokia bejėgiška būsena“, - atviravo Asta.

Vaistas, kuris gyvenimą paverčia nuolatine baime

Tačiau mėlynės – ne pati didžiausia blogybė, galėjusi nutikti. Šis nuo seno vartojamas vaistas ypatingas tuo, kad jo dozę reikia nuolat koreguoti ir tai nėra visai paprasta. Jei vaisto dozė per maža, didelė tikimybė įvykti plaučių embolijai, tai yra kad vėl susidarys krešulys. Jei dozė per didelė, kraujas pakankamai nekreša, todėl galima nukraujuoti, gali prasidėti kraujavimas į gyvybiškai svarbius organus. Todėl pradėjus gydymą iš pradžių tirtis reikia kasdien, vėliau 1-2 kartus per savaitę, galiausiai kas 1-4 savaites. Šiuo metu jau egzistuoja tobulesni, naujos kartos vaistai - antikoaguliantai, ir nors jie kompensuojami bene visose Europos Sąjungos šalyse, Lietuvoje nekompensuojami ir pacientams bei gydytojams vis dar tenka kovoti už pažangesnį gydymą.

„Gydyti pirmiausiai reikia priežastį, o tai daryti Lietuvoje pakankamai sudėtinga. Kojų giliųjų venų praeinamumo atstatymas pas mus nėra pasiekęs reikiamo lygio. Pavyzdžiui, Skandinavijoje, įvykus giliųjų venų trombozei, pacientas skubiai gabenamas į ligoninę, kur venos atkemšamos ištirpinant, suardant susidariusius krešulius. Tokiu būdu nelieka šaltinio, iš kurio trombai keliauja ir sukelia plaučių arterijos emboliją. Šioje situacijoje labai svarbų vaidmenį atlieka šeimos gydytojai, laiku nukreipdami pacientus į gydymo centrus, o tai lemia gera ankstyvo gydymo rezultatą.

Pas mus situacija kiek kitokia. Pacientai kraujagyslių chirurgijos centrus dažnai pasiekia pavėluotai, kai trombuotas giliąsias venas jau nebeįmanoma atkimšti greitai suardant ar ištirpinant trombus. Belieka tik ilgalaikis gydymas krešumą mažinančiais vaistais-antikoaguliantais. Lietuvos angiochirurginiai centrai aprūpinti gerais vaistais, tačiau gydymas ilgalaikis ir grįžęs gydytis į namus pacientas susiduria su didelėmis problemomis. Vienintelis pigus vaistas, kuris prieinamas visiems, yra vitamino K antagonistas. Tai vaistas su begale rizikų, dažnai sukeliamomis kraujavimo komplikacijomis, todėl jo paskyrimas kelia nerimą ne tik šeimos gydytojui, bet ir pacientui. Kalbant apie paskutinės kartos vaistą, jis labai brangus ir nekompensuojamas, nors, lyginat su vitamino K antagonistais, tikrai saugus ir patogus vartoti“, - pasakojo Kraujagyslių chirurgas-flebologas dr. Arūnas Grinkevičius.

Pasak A. Grinkevičiaus, šis vaistas nereikalauja stiprios šeimos gydytojo priežiūros, o vartodamas vitamino K antagonistus žmogus turi būti reguliariai sekamas dėl galimo vidinio ar išorinio kraujavimo, kurį sukelia net nedideles traumos. Neretai gydytojai stengiasi šio vaisto dozę pamažinti, saugodami pacientą nuo galimo kraujavimo, bet taip ne visada pasiekiamas geras gydymo rezultatas tirpdant susidariusį trombą.

„Taigi situacija labai keista. Dažnai esame priversti žmones gydyti senesniais vaistais, kurie yra pigūs, bet nesaugūs ir gydytojui, ir pacientui. Jei žmogui tromboembolija ar giliųjų venų trombozė pasikartoja, o taip nutinka, kai nepavyksta iki galo išgydyti priežasties, pavyzdžiui, įgimto kraujo krešumo sutrikimo, žmogus kraują skystinančius vaistus bus priverstas gerti visą likusį gyvenimą. Būtina paminėti, kad vitamino K antagonistų vartojimas labai blogina paciento gyvenimo kokybę. Įsivaizduokite žmogaus, kurio kraujas turi būti nuolat tiriamas bei kontroliuojama vaisto dozė, gyvenimą. Tai pastovi baimė perdozuoti. Vien tik tai, kad pacientas gali pavartoti maisto, kuris stipriai pakeičia šio vaisto poveikį ir dėl to gali kilti kraujavimas, jau atrodo rimta. Naujos kartos vaistas tokios kontrolės nereikalauja, nėra tokios grėsmingos rizikos nukraujuoti, nereikia nuolat tirti kraujo krešumo, todėl žmogus gali keliauti, sportuoti, gyventi gana pilnavertį gyvenimą“ - teigė pašnekovas.

Nutinka visiškai sveikiems žmonėms

Pasak Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Dienos chirurgijos skyriaus vedėjo dr. Narimanto Markevičiaus, plaučių arterijos tromboembolija, kuri ir buvo diagnozuota Astai, yra labai sudėtinga liga, kurios komplikacijos dažniausiai mirtinos. Komplikacijų kiekis priklauso nuo trombo dydžio, kuris patenka į kraujagyslę ir ją užkemša. Vienais atvejais žmogus miršta per dvi valandas, nes pradeda dusti, kitais atvejais trombas gali sukelti ilgai besitęsiantį silpnumą, dusimą einant.

„Iš esmės ši diagnozė – ne savarankiška liga, o kitų ligų pasekmė. Masyvią tromboemboliją, kuri dažniausiai mirtina, gali sukelti onkologinės ligos, įvairios traumos, širdies nepakankamumas ir pan. Smulkesnes tromboembolijas sukelia labai daug priežasčių – mikrotraumos, nepakankamas skysčių vartojimas, didelis prakaitavimas, karščiai, įvairūs hormoniniai sutrikimai, infekciniai susirgimai, kai žmogus daugiau išprakaituoja nei išgeria skysčių ir dėl to keičiasi kraujo krešumo rodikliai. Bet kokie kraujo krešumo sutrikimai gali sukelti trombozes giliosiose venose, o iš jų krešulys gali nukeliauti iki plaučių“, - aiškino medikas.

Liūdniausia žinia, kad tai dažnai nutinka visiškai sveikais save laikantiems žmonėms. Pavyzdžiui, žmogus patiria didelį stresą, dėl to organizme išsiskiria hormonai, kurie keičia kraujo krešumą, ir susidarius palankiai situacijai (ilgai skrendant lėktuvu, ilgai važiuojant automobiliu, trūkstant miego, mažai geriant skysčių) trombas atsiskiria ir keliauja gyvybiškai svarbių organų link. Taigi šią pavojingą situaciją gali sukelti visiškai kasdieniai veiksniai.

„Visų trombozių ir tromboembolijų prevencija yra aktyvumas, svorio kontrolė, pakankamas skysčių vartojimas ir, jeigu sergama kokiomis nors ligomis, jų gydymas. Taip pat ši komplikacija gresia visiems sėdimą darbą dirbantiems žmonėms, todėl būtina periodiškai pasikelti nuo kompiuterio ir pasivaikščioti, kad kojų kraujotaka būtų nuolat išjudinama, neužsistovėtų. Didelės, socialiai atsakingos pasaulio kompanijos daro tokias pertraukas savo darbuotojams. Ilgesniuose lėktuvų reisuose rodomos programėlės, kaip judinti kojas, dirbti su kojų raumenimis sėdint. Taip pat dėl to lėktuvuose dažnai nemokamai duoda gerti. Žmonėms, kurie priversti ilgą laiką sėdėti arba stovėti, verta dėvėti specialias kompresines pėdkelnes“, - svarstė N. Markevičius.

Pasak jo, per paskutinius du dešimtmečius trombozių ir kitų venų ligų sukeliamų komplikacijų skaičius didėja. Mokslininkai mano, kad priežastis – hipodinamija, kai nuo nejudrumo sumažėja raumenų jėga, nutukimas, išsiplėtusios venos, kitaip lėtinis veninis nepakankamumas, įvairi hormonų terapija.

Kas 37 sekundes nuo trombozės miršta žmogus

Pasak pasaulinės statistikos, venų tromboze serga 1 žmogus iš tūkstančio. Per metus Europos Sąjungoje (ES) pirmą kartą giliųjų venų trombozė diagnozuojama 700 tūkst. žmonių. Remiantis pasauline statistika, Lietuvoje giliųjų venų tromboze kasmet gali susirgti apie 3000 žmonių. Skaičiuojama, jog plaučių embolija ES kasmet suserga apie 400 tūkst. žmonių (60–70 atvejų 100 tūkst. pacientų). Remiantis ligos paplitimo statistika, Lietuvoje plaučių embolija kasmet gali susirgti apie 2000 žmonių.

Skaičiuojama, kad pasaulyje dėl trombozės kas 37 sekundes miršta žmogus, tai kasmet sudaro daugiau nei 843 tūkst. mirčių, vien ES miršta apie 540 tūkst. žmonių. Tai du kartus daugiau nei mirčių statistika nuo krūties, prostatos vėžio, AIDS ir eismo įvykiuose kartu sudėjus. Pavyzdžiui, AIDS kasmet nusineša 5860 gyvybių, krūties vėžys – per 86 tūkst., prostatos vėžys – per 63 tūkst., autoįvykiai – per 53 tūkst. Pavojingiausia trombozės forma – plaučių embolija – 10–25 proc. atvejų sukelia staigią mirtį per 2 valandas nuo simptomų pradžios.

Iš viso net apie 34 proc. tromboembolijos mirčių įvyksta dėl staigios plaučių embolijos. Pagrindiniai požymiai, kuriuos pajutus reikia nedelsiant kviesti pagalbą: staigus oro trūkumas, krūtinės skausmas, padažnėjęs širdies ritmas, kartais – atsikosėjimas krauju.