Stoniškių nusikaltėliai - kalakutai

A. Bartkienė pasakojo šiemet pirmą kartą auginanti dvidešimt penkis kaimiškus kalakutus. Per penkis mėnesius tris kartus jie buvo nuėję į kaimynės D. Ališkevičienės kiemą. Pastaroji ne kartą priekaištavo A. Bartkienei, jog kalakutai vis ateina į jos kiemą, kad ji su tais paukščiais nesusitvarkanti...

„Matyt, Dalia muša pas ją atėjusius mano kalakutus – jie yra sudaužyti, sukapoti, be uodegų, jos kieme pilna plunksnų, - dėstė savo problemas A. Bartkienė. - Išbaidyti jie sušoka į medžius. Kartą būrelis buvo kieme, tai atbėgo Dalios vyras su pagaliu, trenkė taip, jog vienas kalakutas ėmė ir nuvirto. Bet jis atsipeikėjo. Paėmiau ilgą pagalį norėdama išbaidyti iš medžių viršūnių kalakutus, tai kad jau kirto elektra – vos manęs nenutrenkė. Pamačiusi, kad verkiu, Dalia nubėgo namo ir išjungė elektrą. Anądien žiūriu, policininkas ateina, sakau jam – tai ką aš padariau, samanės neverdu, vogti neinu, nes esu senas žmogus, kas atsitiko?.. Aš pareigūnui sakiau, jog suprantu, kad yra negerai, kai bet koks svetimas paukštis atklysta. Policininkas paaiškino, kad jam pasiskundė D. Ališkevičienė, todėl jis ir atvažiavęs. Aš jam pasakiau – argi dėl kalakutų turi policija atvažiuoti, jūs mane išgąsdinote... Atrodo, jog kai į kaimynės kiemą nueina kalakutai, ji kviečia policiją – tai yra stebuklai. Ališkevičių bulius du kartus buvo atėjęs į mano kiemą, galėjo mane nudurti. Yra tokių dalykų, bet visa tai yra kaimiška, viskas yra suprantama. Ar aš ką padariau bloga, kad reikia kviesti policiją – man tai yra šiurpu. Dabar mano kalakutai yra tvarte uždaryti“.

„Šilokarčema“ išklausė ir antrąją kalakutų incidento pusę – A. Bartkienės kaimynę Dalią Ališkevičienę. Už 400 metrų gyvenanti ir apie 50 melžiamų karvių turinti ūkininkė pasakojo: „Ar jums patiktų, jei į jūsų kiemą šešis kartus ateitų kalakutai – lipo ant prieš trejus metus nupirkto automobilio, jį apibraižė. Tik gaila, kad mes nenufotografavome. Galėjau kreiptis į draudimą, būtų priteisę iš jos sumokėti žalą. Galėjau ir televiziją iškviesti. Bet nenorėjau – kaimynė... Ir dar ji drįsta skambinti į „Šilokarčemą“, tai yra išsijuokimas iš žmonių. Tegul ji truputį pasigydo. Kalakutai mano kieme palikę krūvas išmatų, darže viską iškapoję. Padėjau kaip kaimynei, varinėjau tuos kalakutus. Ji atsikelia ryte – šeštą-septintą valandą – ir paleidžia alkanus kalakutus. Mes šeriame gyvulius, o tie kalakutai kaip karvės ėda miltus, juos išbarsto... Tegul ji pasišeria kalakutus ir tik tada paleidžia į lauką. Ilgų ir laimingų jai gyvenimo metų“.

Atrodo, kad jokie komentarai čia nebereikalingi...