Narkomano Mato išpažintis. Atėjo laikas rinktis - mirti ar gyventi

Vyras tik po beveik 20 narkotikų vartojimo metų pripažino, kad priėjo liepto galą ir atėjo laikas rinktis – gyventi ar mirti. Dabar jis bando pradėti gyventi. Visko mokosi iš naujo. Apie savo gyvenimą vyriškis sutiko papasakoti „Šilokarčemos“ skaitytojams.  Įsitikinsite, genys margas, o jo gyvenimas – dar margesnis.

Norėjo būti išskirtinis

Matas labiausiai nemėgsta kalbėti apie vaikystę, nors augo padorioje šeimoje, kur vaikais buvo pasirūpinta.  Šalia jo buvo tėtis, mama, sesė, seneliai. Tėvas dirbo ryšių statyboje, mama – darželio auklėtoja,  senelis plaukė į jūrą.

Laikas bėgo. Vieną dieną paauglys Matas pradėjo labiau stebėti aplinką. Pastebėjo ir tai, ko anksčiau nepastebėdavo, - kad tėvas vartoja itin daug alaus. Vieną dieną tėvui sušlubavo sveikata. Jam gydytojai diagnozavo  kepenų cirozę. „Tėvui būnant ligoninėje man buvo gerai – daugiau laisvės,  mažiau kontrolės.  Po mėnesio jis mirė. Jaučiau baisų pyktį, kilo klausimas „kodėl?“, – dėstė Matas.

Nuo tada šeimos gyvenimas apsivertė aukštyn kojom. Mama savo skausmą pradėjo malšinti alkoholiu, prarado darbą. Vaikai liko be priežiūros, o netrukus ir be namų. Butą, kuriame jie kažkada patogiai gyveno, mama dėl nesumokėtų mokesčių prarado.  Gimdytoja nesidomėjo, ką veikia vaikai, jie alkani ar ne, lanko Matas mokyklą ar ne.  Jai galvoje sukosi tik viena mintis – kur dar išgerti. „Bet aš nesuvokiau, kad tai yra blogai.  Aplink apie tai kalbėjo kaimynai. Mums prasidėjo sunkūs laikai. Lydėjo skurdas.  Nuo 11 metų pradėjau gyventi judesyje.  Septintoje klasėje pasijaučiau išskirtinis. Tokiu ir norėjau būti visada. Skirtis savo drabužiais, turimu pinigų kiekiu. Norėjau būti toks, kaip kad naujieji vyresni mano draugai. Norėjau būti lygiavertis jiems“, - savo istorija dalinosi jaunas 34 metų vyras, kuris, kad tokiu taptų, įsivėlė į vagysčių pinkles. Vyresniųjų draugų pasitikėjimą jis pelnė tada, kai „kraustant“ kioskelį įkliuvo pareigūnams ir prisiėmė kaltę vienas – neišdavė nė vieno bendražygio.  Įgavus „kietų“ vyrukų pasitikimą prasidėjo kitas paauglio gyvenimo etapas.

Nepripažino sau, kad yra narkomanas

Paauglio aplinkoje buvo daug vartojančių alkoholį, rūkančių žolę. Netrukus ir pats išbandė žolę, bet nejautė jokio efekto. Pasak jo, tai nedavė gero jausmo, visiškos euforijos.  Tada išbandė sintetinius narkotikus. Matas viską darė, kad tik būtų toks, kaip vyresnieji draugai.  Pastariesiems pasiūlius „užsidirbti“ jis įsisuko į narkotikų prekybą.  Vartojo pats, į narkotikų tinklą įsuko kitus savo bendraamžius ir ne tik... Siūlydamas įsigyti „prekę“  draugams, jis ją jų akivaizdoje ir pats išbandydavo.  „Pirmą kartą išbandžius heroiną,  kad jį įsigytų šalia esantys, ir pajaučiau, kad tai mano narkotikas.  Tris minutes nieko nejaučiau, o paskui – slegiantis prie žemės jausmas, apdujimas,  malonus vėmimas. Neina tuomet išgyvento jausmo nupasakoti.  Tada galvoje buvo tik viena mintis – tai mano narkotikas“, -  savo išgyvenimais dalinosi VšĮ „Gabrielius“ klientas. Klimpdamas narkomanijos liūne Matas nesuvokė ir niekada nepripažino, kad yra narkomanas.

Dabar pašnekovas įsitikinęs, kad tada narkotikai jį labai pakeitė kaip žmogų. Jis pasidarė žiaurus, savimyla, manipuliatorius, intrigantas, savanaudis.  Nors Matas ir buvo toks, tačiau tam tikrą laiką jam sekėsi – buvo apsirengęs gerais drabužiais, kišenės niekada nebuvo tuščios. Tačiau laikas bėgo, reikėjo vis didesnių narkotikų dozių. Netrukus nebeužteko uždirbtų pinigų ir Matas pradėjo klimpti skolose.  Vėl pradėjo vogti – kraustė butus, automobilius. Įkliuvęs pareigūnams atsirado kalėjimo įstaigoje. Anot Mato, jam atsiradus Šiaulių tardymo izoliatoriuje, o vėliau ir Pravėniškėse, jo dar laisvėje įgytas autoritetas nusikaltėlių pasaulyje visiems ten buvusiems bendražygiams tiko. Jis jautėsi toks, kokio visiems reikėjo – toliau vartojo narkotikus ir jais aprūpino kitus likimo draugus. 2000-aisiais, atlikęs bausmę ir išeidamas iš įkalinimo įstaigos, nusprendė nebevartoti narkotikų. 

Artimieji nusisuko

 Iki tol Mato įvykdyti nusikaltimai ir elgesys nekėlė pasitikėjimo. Artimieji jo vengė, nenorėjo įsileisti į savo namus, kad nepadarytų ko nors negero. Netrukus pašnekovas vėl įniko į narkotikus. „Vėl pradėjau pjauti grybą.  Vėl pardavinėjau narkotikus, už jų platinimą sugrįžau į kalėjimą.  Grįžęs jaučiausi  lyg nebūčiau niekur išėjęs – tie patys žmonės. Net Marijampolės pataisos namuose  tęsiau savo „verslą“.Gyvenau keistą gyvenimą ir buvau tuo patenkintas. Turėjau kolegų ir laisvėje likusių draugų palaikymą. Džiaugiausi, kad galiu padėti kitiems“, - savo gyvenimo istoriją tęsė Matas.

Išėjęs į laisvę sutiko merginą, su ja apsigyveno. Netrukus pora sužinojo, jog laukiasi.  Tačiau už „verslo“ tęsimą  pareigūnai Matą vėl sučiupo.  Iki tol jis jau buvo nuteistas 13 kartų ir niekas teisiamųjų suole juo netikėjo, viskas, ką sakė, atsisuko prieš jį. Matas vėl patupdytas į kalėjimą.

 Šį kartą įkalinimo įstaigoje vyras labai laukė momento, kada grįš namo, nes žinojo, kad turi gimti vaikas. Matas teigė, kad ir elgtis pradėjo kitaip – protingiau. Iš įkalinimo įstaigos jį išleido anksčiau laiko, tačiau narkotikai nedingo iš gyvenimo. Jam pradėjo atsirasti trofinės opos ant kojų. Netrukus jos pradėjo pūti.  Nebebuvo vietos, kur vyras galėtų susileisti narkotikus, todėl adatas dūrė net į kakle esančias venas.  Ne kartą dėl to atsirado ant gyvenimo slenksčio – vos nenumirė. Bet tai neprivertė padaryti išvadų.

Jis kasdien tik žlugo, atrodė vis baisiau ir baisiau. Vieną dieną policijos pareigūnė pasiūlė gydytis priklausomybės ligų centre.  Iškart Matui ligoninėje niekas nenorėjo padėti, tačiau paprašius pareigūnei, jam buvo ištiesta pagalbos ranka. Bet bėda buvo ta, kad Matas norėjo ne gydytis, o tik nenusikaltus išbūti lygtinai išleistą  laiką ir kad netektų grįžti į kalėjimą. „Išėjęs iš ligoninės neskubėjau namo. Pirmiausiai lėkiau į tašką narkotikų. Tik paskui ėjau namo. Ten laukė draugė ir artimi draugai. Visi norėjo, kad daryčiau tai, kas man geriausiai sekasi. Pasiūlė vogti Vokietijoje. Prašė nebevartoti narkotikų.  Tačiau pakeliui į kitą šalį dar iki Lenkijos slapčia turimas narkotikų atsargas išnaudojau.  Draugai supyko. Pasakė, kad Vokietijoje paleis mane ir galėsiu daryti, ką noriu. Taip ir padarė. Vokietijoje vogiau, leidau „uždirbtus“ pinigus savo malonumui.  Atsiradau policininkų akiratyje“, - dėstė Matas.

Nebejaučia baimės aplinkiniams

Netrukus Matas buvo deportuotas į Lietuvą.  Grįžęs suprato – jei nesigydys, atsiras po velėna. Atsigulė į ligoninę, kur gėrė sintetinį narkotiką – metadoną. Vyrui pačiam pradėjo kilti klausimas – kodėl jis grįžta prie narkotikų?  Labai tuo domėjosi. Ligoninėje medikams pakliuvo, jog vagia metadoną ir kaupia jį, kad galėtų naudoti laisvėje. Dėl to jis buvo išvytas iš gydymo įstaigos.

 „Netrukus pats pradėjau prašyti pagalbos. Socialinės darbuotojos, kuri taip pat buvo vartojusi narkotikus, pagalba atsiradau kitoje ligoninėje. Tačiau sužinojęs, kad ten guli daug pažįstamų, ieškojau kitos ligoninės, nes jaučiau, kad iš gydymo nebus jokios naudos. Taip atsiradau Vyžių kaime esančioje VšĮ „Gabrielius“, kur su savo priklausomybėmis kovoja ne vienas žmogus. Čia jau esu pusantrų metų“, - pasakojo Matas.

Dabar , po pusantrų metų reabilitacijos, vyras nebejaučia baimės aplinkiniams. Anot jo, yra sąžiningas. „Taip pasidarė ne per dieną.  Pirmą pusmetį vis savęs klausiau: ką aš čia darau? Bet vis grįždavau prie minties, jog neturiu, kur įsidurti.  Pradėjau kaupti žinias. Keitėsi požiūris. Kaupiau žinias apie narkomaniją. Pripažinau sau, kad esu narkomanas ir visada toks būsiu. Turiu atsikratyti tos priklausomybės“, - tęsė pasakojimą Matas, kurio kojos jau pradėjusios gyti.

„Gabrieliuje“ gydymo metu gyvenimas keitėsi. Grįžęs į namus pas draugę suprato, kad jam su ja ne pakeliui. Prieš grįždamas į namus jos aplankyti prašė, kad namuose nebūtų jokio alkoholio. Deja, ten jo laukė tik stipriųjų gėrimų buteliai ir šaldytuve, ir šiukšlinėje. Tada pora ir nutarė, kad laikas eiti skirtingais keliais. Matas ir jo draugė suprato, kad jiems tiesiog buvo patogu gyventi kartu. Ji niekada nedirbo, pinigų neturėjo, mėgo svaigiuosius gėrimus. Jis, kad ir narkomanas, tačiau ją viskuo aprūpindavo.  „Sakiau jai, kad noriu pakeisti gyvenimą. O ji to nesuprato.  Šiandien išmokau gyventi su liga. Jau vaikštau. Kaip kūdikis visko mokausi iš naujo – bendrauti, rašyti, dirbti, skaityti, tiesiog gyventi“, - pokalbį baigė narkomanas.

Matas narkotikų liūne braidė beveik 20 metų, o kalėjimo duoną valgė apie dešimtmetį.  Jis tikisi, kad sūnus, kuris galvoja, kad tėtis išvykęs dirba, vieną dieną didžiuosis, jog tėvas išlipo iš bedugnės. Matas įsitikinęs - savo istoriją jam papasakos, bet tik tada, kai švęs pergalę prieš priklausomybę narkotikams.