600 Eur pabėgėliams – spjūvis į veidą pensininkams, dirbantiesiems ir daugiavaikėms šeimoms?!

Į Europą plūstantys pabėgėliai tapo svarbiausia viešų diskusijų tema. Lietuvos visuomenė su dideliu nerimu stebi pranešimus apie imigrantų skaičių, kurį mūsų valstybė turės priimti. Ir tie skaičiai didėja geometrine progresija. Šiandien pasidomėjome, o kas laukia mūsų rajono, kai į Lietuvą pradės plūsti pabėgėliai? Kiek jų turėsime priglausti mes? Apie tai klausėme Šilutės rajoną valdančių vyrų.

Nesugebėjo vieningai priimti susitarimo

Vokietija prognozuoja sulauksianti maždaug milijono prieglobsčio ieškotojų. Ji spaudė kitas ES valstybes prisiimti sąžiningą šios naštos dalį.  Didėjant migrantų antplūdžiui Berlynas ėmėsi drastiškų priemonių – sekmadienį atkūrė sienų kontrolę, kad sumažintų atvykėlių srautą.

Europos Sąjungos vidaus reikalų ministrai pirmadienį bandė vieningai priimti susitarimą dėl 120 tūkst. pabėgėlių perkėlimo pagal įpareigojančias kvotas, kad būtų sumažinta našta Graikijai, Italijai ir Vengrijai. Viltys, kad bus vienbalsiai susitarta dėl pabėgėlių paskirstymo Bendrijoje žlugo, kai Vengrija, Čekija, Slovakija ir Rumunija griežtai pasipriešino tiems planams per pirmadienį Briuselyje surengtą nepaprastąjį ES vidaus reikalų ministrų susitikimą.

Nuomonės skirtingos

Kas mėnesį bus skiriama Lietuvoje prieglobstį gavusio pabėgėlio globai 600 eurų. Neabejojame, šis skaičius nemažą dalį lietuvių tiesiog siutina. Juk šalyje daugybė bedarbių, vienišų mamų, pensininkų... O kiek tokių, kurie gauna  tik minimalų atlyginimą – 325 eurus.  Garantuojame, kad ne vieną skaudina tai, jog jie gyvena daug prasčiau, tačiau jų problema politikams nėra tokia svarbi kaip pabėgėlių klausimas.

Ko gero, daugelis jau spėjo pastebėti kaip visuomenės veikėja, politikė Birutė Vėsaitė palaiko mintį, kad Lietuva turi priimti pabėgėlius. Ji net lyg vištraščiu parašytu plakatu „Mūsų namai – jūsų namai mojuoja“. Bet ar tai ji daro iš širdies? Toks klausimas kyla, kai viena žurnalistė su šalia esančia neva musulmone, vilkinčia čakra, jos paklausė, ar tokią ji priimtų į savo namus. Sulauktas atsakymas: „Lietuva priims“.

Itin atviras buvo Biržų meras Valdemaras Valkiūnas. Jis  priimtų pabėgėlius tik po to, kai būtų išprievartautas.  

Kultūros mecenatui Ramūnui Karbauskiui kyla klausimas, kodėl pabėgėlius į savo namus pasiruošę priimti politikai neina į demonstracijas dėl lietuvių vaikų paėmimo iš globos namų? „Nesuprantu ir Lietuvos Prezidentės demonstratyvaus apsilankymo trijose Lietuvoje gyvenančiose šeimose iš Sirijos, kada šimtai tūkstančių lietuvių šeimų dėl nepritekliaus, valdžios korupcijos, abejingumo palieka gimtąją šalį. Gal pirmiausia reikėtų rasti galimybę apsilankyti Anglijoje, Norvegijoje, Airijoje ir pasiteirauti, ko mūsų šalį palikę piliečiai tikisi iš Lietuvos valdžios, kas paskatintų juos sugrįžti?“, - klausė visuomenės veikėjas. Anot jo, jis, kaip ir absoliuti dauguma sveiko proto žmonių, supranta, jog mes turime padėti tiems, kurie bėga nuo karo, mes turime būti solidarūs su kitomis Europos Sąjungos šalimis ir primena, kad net mūsų prezidentai A. Smetona, K. Grinius ir V. Adamkus - buvo karo pabėgėliai, kuriais pasirūpino pokario Vokietija, JAV ir kitos šalys. Tačiau abejoja, ar rasime tinkamus sprendimus, ignoruodami savo pačių piliečių padėtį.

R. Karbauskis  įsitikinęs – pabėgėlių krizė yra puiki proga atsigręžti į tautines vertybes, lietuvių kalbos reikšmę, gerovės kūrimą ir didesnį solidarumą, mažėjantį atotrūkį Lietuvos žmonėms. „Padėkime sau ir padėsime visam pasauliui...“, - baigė pokalbį politikas.    

O kokia nuomonė apie pabėgėlius mūsų rajono valdžios atstovų?

Vytautas Laurinaitis, Šilutės rajono savivaldybės meras:

- Akivaizdu, kad pabėgėliams reikia padėti. Tai yra visos Europos rūpestis, o Lietuva jos dalis. Todėl, manau, turi sureaguoti ir mūsų šalis į šitą pabėgėlių klausimo sprendimą. Kiek galėtų prisidėti mūsų Savivaldybė, šio dalyko mes dar nesvarstėme. Buvo tik kartą pasitarimas Socialinių reikalų ir darbo ministerijoje. Šios problemos sprendimui reikia finansų. Savų lėšų Savivaldybė, kurias galėtų skirti minėto klausimo sprendimui, neturi. Čia turėtų būti sutarta su Socialinių reikalų ir darbo ministerija, kad būtų kažkoks finansavimas, jog būtų sprendžiami būsto, integracijos į visuomenę klausimai. Šiaip, manau, geros valios mūsų Savivaldybėje užtektų. Manau, atsirastų bendruomenių, kurios parodytų iniciatyvas. Tik, kaip ir minėjau, reiktų išspręsti  finansavimą. Manau, mūsų Savivaldybėje šiuo klausimu dar bus diskutuojama.  Jeigu bus aktyvesnė  ministerijos pozicija, manau, galėtume rasti kažkokį kompromisą. Neteko plačiai diskutuoti su gyventojais šia tema, nes šis klausimas iškilo visiškai neseniai. Dėl pozicijos bendruomenėse – kaip jau pateiksi joms tą problemą.  Galima ir su gerais dalykais įbauginti  bendruomenę ir tada bus neigiamas rezultatas. Galima ir su prastais dalykais visiškai normaliai  išspręsti tą problemą. Praktikoje turime daug tokių dalykų, kurie bendruomenei iš pradžių buvo nelabai priimtini. Kad ir klausimas su specialiomis mokyklomis. Ir  Švėkšnos, ir Rusnės gyventojai visai normaliai sugyvena.  Vis dėlto reikia diskutuoti, pateikti pilną informaciją, kad bendruomenė žinotų, jog ji turėtų garantijas dėl Savivaldybės dėmesio. Nemanau, kad mūsų bendruomenės kažkokios išskirtinės, jog būtų prieš gyvenimo nuskriaustus žmones.

Algirdas Balčytis, Šilutės rajono savivaldybės mero pavaduotojas:

- Galiu pasakyti vieną – ne tik Lietuvai, bet ir visai Europai tai yra tragedija. Gal jos dabar ir nepasveriame. Pasvarstėme, padiskutavome... Aš čia įžiūriu visai kitą dalyką. Tų nekaltų, kurie tikrai yra išvejami arba savo šalyje neturi jokio pragyvenimo. Jie deda visas viltis papulti čia. Bet ar tarp jų nėra su kitomis mintimis ateinančių. Kada žiūrime, mes visi norime nespręsti problemą ar užuojautą atiduoti.  Matau, pasirodymus iš politinio tašką, kaip kiekvienas gražiau atrodytų. Ir Europos šalys, ir politikai daug kas taip daro.  Jei yra leidžiama, yra ir einama. Dėl šalių pasiskirstymo – mes, Pabaltijo šalys, turėtume pasitarti ir priimti kažkokį sprendimą. Vadiname viena kitą seserimis. Turime pasakyti ir savo žodį.  Tie žmonės, kurie yra nuskriausti, išvaryti, neturi kur gyventi, nebeturi ką daryti, manyčiau, tai turi būti Vyriausybinis sprendimas. Jei juos mes priimame, turėtume penkis kartus peržiūrėti, ar žmogus tikrai nuskriaustas. Paskirstymas tarp rajonų, kai žiūri iš vienos pusės, atrodo nesudėtingas reikalas. 1 000 padalink iš 60. Čia aritmetika. O iš kitos pusės, kad būtų galima juos kontroliuoti, galbūt reikėtų padaryti kažkokią gyvenvietę arba žmones suskirstyti pagal specialybes. Bet vis tiek Europa turės priimti sprendimą. Ir Lietuva turės spręsti.  ES vieną dieną turi pasakyti, ką mes darome toliau. Be jokios kontrolės visus leidome, o paskui nebežinome ką daryti.  Lietuva, mūsų gyventojai pirmiausia turi žiūrėti iš savo pusės.  Turime pasirūpinti savo žmonėmis, savo tauta.

Sigitas Šeputis, Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktorius:

- Karo pabėgėlius visada reikia priimti, o tie, kurie šiaip sau bėga, juos reikia atsijoti – įrodyti jų tapatybę. Jei neturi dokumentų nukreipti į vieną vietą, jei turi ir yra iš ten – padėti. Pabėgėliai nenori, kad juos kas nors skriaustų, jie tiesiog nori geresnio gyvenimo. Tai yra natūralu. Mūsų savivaldybė šiuo metu neturi galimybių jų priimti. Dėl to, kad net neturime, kur jų patalpinti. Taip atsakėme Vyriausybei į jų raštą. Socialinių būstų laukia apie 400 mūsų rajono žmonių. Mūsų pačių žmonės neturi būstų. Jei skirs pinigų, nupirkti mes galime. Nors suprantame, kad reikia, bet lėšų mes neturime. Visame pasaulyje visada buvo taip, kad reikia padėti karo pabėgėliams. Ir mūsų lietuvius priėmė po II pasaulinio karo. Žmonės bėga ne iš gero. Jie nori gyventi ne karo zonoje. Tik nemanau, kad jie nori gyventi Lietuvoje.

Virgilijus Pozingis, Šilutės rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas:

- Kaip atskirti karo pabėgėlius nuo ne karo? Manau, turime nemažai institucijų, kur žmonės užsiima tuo darbu. Tada bus nustatyta, ar jie karo pabėgėliai, ar perėjūnai, kurie nori pabūti savaitę ir keliauti į Vokietiją. Jei žmonės nuskriausti karo, matosi tai. Jei jau juos priimi, jie turi įsijungti į tos bendruomenės gyvenimą ir gyventi. Jiems reikės pagalbos – tiek dėl kalbos, tiek dėl kitų dalykų, kad žmonės suprastų, kad jie čia yra, kaip jie turi elgtis. Aišku, neturi būti taip, kad atvažiavę jie jaustųsi geriau nei mūsų žmonės. Tiek karo pabėgėliai, tiek mūsų žmonės yra vienodi. Įsikūrimui reikia lėšų, juk jie atvažiuoja rankose nieko neturėdami. Jiems sunku. Bet toliau turės įsijungti į mūsų gyvenimą.

Raimondas  Steponkus, Šilutės seniūnas:

- Jei žmogui yra bėda, reikia padėti. Kalbant apie šiuo metu pabėgėlių plūdimą, manau, apie 80 procentų yra ekonominiai pabėgėliai. Tai rodo jų su savimi turimi daiktai – apranga, telefonai.  Ir keliones per jūros gali nusipirkti ne kiekvienas. Jos kainuoja po 5–10 tūkstančių eurų. Kas gali turėti tokioje skurdžioje šalyje tokius didelius pinigus? Manau, tik ekonominiai pabėgėliai. Galvoju, Europos Sąjunga ne nuo to pradėjo. Išorinės sienos skylėtos – laisvai plūsta žmonės.  Blogai jos apsaugotos. Dabar darosi netvarka, chaosas. Padėti reikia, bet turi būti kontrolė, tvarka.  Geras šeimininkas, priimdamas sprendimą, dešimt kartų matuoja, o vieną kartą kerpa. Jau anksčiau jautėsi signalai, kad tie srautai bus. Bet mes miegojome, o dabar dejuojame.  Jei atsirastų pabėgėlių mūsų mieste, nebūčiau prieš. Bet turime žinoti, kokie žmonės ateina, kad jais turime pasirūpinti. Kad nebūtų taip, jog dokumentų neturi, o rankose – brangiausi telefonai, kurie kainuoja taip pat didelius pinigus.

Pabaigai. 600 eurų atėjūnui per mėnesį – tai spjūvis į veidą sąžiningai dirbantiems lietuviams?! 179 eurai – tai vidutinė bedarbio pašalpa Lietuvoje. 247 eurai – vidutinė senatvės pensija. 325 eurai – tai minimalus mėnesinis atlyginimas Lietuvoje dirbantiems lietuviams (juo tenkinasi 20 procentų visų dirbančiųjų). 554 eurai – tai vidutinis mėnesinis atlyginimas Lietuvoje. Tokie yra Lietuvos socialinės statistikos faktai.