Kas Žemaičių Naumiesčio seniūnijoje pavogė dviejų metrų aukščio akmenį?

Kodėl taip atsitiko? R. Binderis prisiminė, kaip jis, nusipirkęs tą akmenį, paprašė degutiškio meistro Stasio Šarkausko iškalti ant akmens atmintinę saulutę, panašią į kryželį ar pan., ir raides „Bočiams atminti“. Iš anksto sumokėjo meistrui pinigus už tą darbą ir nugabeno akmenį į jo kiemą. Vėliau S. Šarkauskas turėjo pastatyti akmenį ant kažkokio pamato nurodytoje vietoje.

„Viskas turbūt taip ir būtų atsitikę, jei nebūtų taip susiklosčiusios aplinkybės, kad aš su šeima turėjau išvykti iš Lietuvos – į Jungtines Amerikos Valstijas, - pasakojo R. Binderis. – Iš ten skambindavau savo draugui ir prašydavau, jog jis šito reikalo nepaliktų likimo valiai, kad judėtų darbai. Tie visi pokalbiai, susirašinėjimai baigdavosi niekais, tam meistrui išsisukinėjant, kad tokiems darbams reikalingas projektas, nežino, kokį parinkti raidžių šriftą, dar visokios prielaidos buvo daromos... Bet aš nežinojau, kas ten, Degučiuose, iš tikrųjų vyksta. Po ketverių ar penkerių metų, kai atvažiavau pas tą patį meistrą, paaiškėjo, jog tas akmuo ja nebe jo kieme, o pastatytas prie kelio kaip Degučių riboženklis. Ant jo iškaltas Degučių herbas ir užrašas „Degučiai“.

R. Binderis niekaip negalėjo suprasti, kaip jo akmuo be jokio suderinimo ir sutikimo pavirto tokiu netikėtu objektu, ir iškart pareiškė pretenzijas meistrui.

„Kai Stasys tuomet, švelniai tariant, pasiuntė mane toliau, tai man nieko kito nebeliko, kaip kreiptis į seniūną ar kitą valdžios atstovą, kad būtų galima išsiaiškinti, kaip visa tai įvyko, - teigė „Šilokarčemos“ pašnekovas. – Tuo metu, kai aš važiavau prie to akmens padaryti kelias nuotraukas atminčiai, Stasys savo automobiliu aplenkė mane. Kai atvykau į Žemaičių Naumiestį, pas seniūną į kabinetą, juos abudu ten ir radau. Niekaip nesupratau, kas juos vienija, ir kodėl tokia skuba jam atsirado lėkti pas seniūną. Pasakiau, jog gerai, kad jiedu yra kartu – man reikia išsiaiškinti tokį dalyką. Seniūnas davė man tokį pažadą – kadangi taip jau įvyko, buvo toks nesusipratimas, jis pasirūpinsiąs technika, nauju akmeniu. Ir vietoje šito akmens, kuris buvo mano ir tapo nebe mano, bus man pasiūlytas kitas variantas. Prasidėjo laukimas, praėjo metai, dveji, treji, bet iš esmės niekas nesikeitė. Tada aš įsigijau kitą akmenį, nuvežiau į numatytą vietą, priminiau Stasiui, kad jis privalo ant to akmens padaryti užrašą. Taip, jis jį padarė, bet akmuo buvo paliktas gulėti kelkraštyje kaip paprastas lauko akmuo – tinkamai nepastatytas“.

Tada R. Binderis kreipėsi į Šilutės rajono savivaldybę norėdamas išsiaiškinti tiesą, kodėl Žemaičių Naumiesčio seniūnas nekreipia dėmesio į tokias konfliktines situacijas, nors buvo pasižadėjęs tarpininkauti šiame procese. Seniūnas Jonas Budreckas, R. Binderio teigimu, jam aiškinęs, kad nežinojo, kam tas akmuo priklausė. R. Binderis nepatikėjo tokiu seniūno aiškinimu, jo nuomone, visi degutiškiai žinojo, kur tas akmuo buvo, kas jį įsigijo ir kur jis turėjo būti panaudotas.

„Aš paprašiau, kad ant to pirmojo, didžiojo akmens būtų iškaltas bent pirmojo fundatoriaus vardas ir pavardė – Rita Martinkutė-Binderienė, - „Šilokarčemai“ pasakojo R. Binderis. – Bet tai buvo padaryta atmestinai – fundatorių pavardės įprastai būna priekinėje pusėje, o šiuo atveju iškalta iš antros pusės, kreivai, paskubomis. Visi susirašinėjimai su Savivaldybe tapo niekiniais, nes vieni atsako vienaip, kiti – kitaip, tiesos surasti negaliu, o padaryta materialinė ir moralinė skriauda lieka neatlyginta. Buvau pasikvietęs nepriklausomus vertintojus iš Klaipėdos ir Vilniaus – vienas sakė, kad to akmens vertė yra nuo devynių iki dešimties tūkstančių litų, kitas – kad vienuolika–penkiolika tūkstančių litų. Ir dar – juk aš buvau priverstas pirkti ir antrąjį akmenį. Nežinau, kaip reikėtų toliau tvarkyti tuos dalykus, kad nebūtų iškastas karo kirvis. Taikus konflikto suderinimas niekaip neįvyksta, jau buvo trys ar keturi bandymai susisiekti su seniūnu, bet nepavyksta – jis neatsako į telefono skambučius“.

„Jis nervina visus, varo iš proto“

O „Šilokarčemos“ žurnalistui pavyko prisiskambinti seniūnui J. Budreckui. Sužinojęs, dėl ko skambinama, jis paaiškino: „Daug metų tas akmuo gulėjo pas S. Šarkauską. Paskui atsirado toks suskis iš Amerikos teigdamas, kad tai jo akmuo ir viskas. Jis privertė ant to akmens iškalti fundatoriaus pavardę, su skundais kreipėsi į daugelį redakcijų. Jis nervina visus, varo iš proto. S. Šarkauskas truputį kaltas, kad taip neatsakingai pasielgė. Bet juk pats R. Binderis sutiko, kad jeigu ant akmens bus fundatoriaus pavardė, testovi jis pakelėje. Tai ko jis dabar vėl ieško?“.

J. Budreckas sakė, kad geriausiai tą istoriją žino Šilutės rajono savivaldybės administracijos Personalo ir teisės skyriaus vedėjas Arvydas Bielskis. Pastarasis „Šilokarčemai“ teigė, jog dar geriau visa tai žino pats Žemaičių Naumiesčio seniūnas, nes ginčas yra tarp tų dviejų asmenų. „Ar tą akmenį R. Binderis buvo nusipirkęs, ar iš kieno nors gavęs, aš nežinau“, - sakė A. Bielskis.

Pakalbinome ir trečiąjį šio ginčo dalyvį meistrą S. Šarkauską. Jis nustebo išgirdęs, kad R. Binderis vėl kažkokios teisybės ieško.

„Akmuo jo nurodytoje vietoje seniai yra pastatytas, - stebėjosi S. Šarkauskas. – Nei aš turiu kokių nors sutarčių su juo, nei parašų kur nors, nežinau, kur ta jo žemės prasideda ir kur pasibaigia. Prašė padaryti akmeniui pamatą, tai aš dabar turiu pradėti svetimoje žemėje kasinėti? R. Binderis nesirodė keletą metų, paliko patikėtinį Kaune. Pastarasis man po dvejų metų pareiškė: „Tu naudok tą akmenį savo žinion, dėk kur nori“. Kad aš nors būčiau gavęs kokį nors atlygį, būčiau pardavęs tą akmenį, pasipelnęs iš jo, sakyčiau, jog esu kaltas. Ko norėjo, tą jam padariau. Daugiau aš nieko jam nedarysiu – norite rašykite, norite – ne, norite į kalėjimą mane sodinkite... Nieko aš nesu pavogęs, pasipelnęs – mano sąžinė yra rami. Tiek žinių“.

Ant riboženklio yra iškalta ir jo fundatoriaus vardas bei pavardė, tad neaišku, kodėl R. Binderis ir toliau yra kažkuo nepatenkintas.