Nenustygstanti vietoje L. Balčiauskienė: „Neturiu laisvo laiko, nes nemoku jo turėti”

- Turite nuostabią šeimą. Papasakokite apie ją.

- Esu laimingai ištekėjusi. Vyras Mindaugas, ūkininkas. Vyriausioji dukra Ineta Žemaičių Naumiesčio gimnazijoje lanko 5 klasę, o  jaunėlis Linukas keliauja į Žemaičių Naumiesčio mokyklos-darželio Šylių skyriaus 3 klasę.

- Jūsų šeimą užklupo ne viena nelaimė – gyvulių bandą aplankė vilkai, sudegė ūkiniai pastatai. Iš kur tos stiprybės semiatės, kad šypsena veide nedingsta?

- Kol nebuvau ištekėjusi visada maniau, kad žmonės geri, nėra veidmainių, nelaimės – tai kažkas neįtikėtina. Gyvenau, rodos, rožiniame apvalkale. Bet kai ištekėjau, kada gyvenimas pradėjo eiti kita vaga, kaip iš patrankos pasipylė veidmainiškumas ir nelaimės viena po kitos. Manau, nuo visko mus apsaugo Dievas. Tikrai nebijau pasakyti, kada mūsų šeimoje - labai tikintys žmonės, niekam nieko blogo nelinkintys. Su vyru, jausdami vienas kito pečius, visada drauge einame per tas nelaimes. Gal todėl ir ta šypsena nedingsta iš veido... Gal dėl to ir tos stiprybės nepritrūksta...

- Esate visuomeniškas žmogus. Papasakokite apie savo veiklas?

- Visuomeniškumo tai netrūksta. Dažnai girdžiu vyro šmaikštų pasakymą, kad aš ne uždirbu, bet pradirbu ir sako, kad jei kas nors  už tai mokėtų, turbūt būčiau kone turtingiausia. Kada  paklausia kuom užsiimu, visada atsakau - visų pirma esu žmogus. Dirbu Žemaičių Naumiesčio kultūros centre kultūrinės veiklos vadybininke. Čia įsidarbinau prieš penkerius metus. Nuo tada ir įsiliejau į visuomeninius darbus. Dirbdama čia aš galiu save realizuoti į kultūrinę veiklą, atrasti save įvairiose srityse, tenka organizuoti, vesti įvairius renginius Žemaičių Naumiesčio, Gardamo, Švėkšnos seniūnijose. Šiemet su Žemaičių Naumiesčio gimnazijos 10–12 klasių mokiniais įkūrėme asociaciją „Žemaičių Naumiesčio jaunimas“, kuriai vadovauju. Džiaugiuosi, kad mes augame prisidėdami prie Žemaičių Naumiesčio kultūrinės veiklos. Stengiamės, kad jaunas žmogus galėtų save realizuoti, kad jis suprastų, jog jo nuomonė  ir  jo buvimas mūsų krašte yra svarbus, nes mūsų tik mažėja. Mano šaknys įsileido Juškaičių kaime. Todėl esu Šylių bendruomenės „Švylys“ tarybos narė. Stengiuosi padėti  mūsų itin geranoriškam pirmininkui Arūnui Useliui, nes žinau, kad norint suorganizuoti  kažką gražaus, vieno žmogaus neužtenka.

- Jūsų svajonių darbas nėra tai, ką dabar darote. Papasakokite apie tai.

- Esu įsitikinusi, kad sunkiausias darbas yra darbas su vaikais. Ne visi pedagogai turi Dievo duotą pašaukimą dirbti su vaikais. Todėl visada su pagarba žvelgiu į pedagogus, į jų darbą ir atsidavimą. Norėčiau, kad ir man nusišypsotų laimė pensijos sulaukti mokyklos koridoriuose. Norėčiau dirbti darbą pagal įgytą specialybę.

- Be visų jau išvardintų veiklų dar ir vaidinate, dainuojate?

- Mano vaidyba prasidėjo labai anksti. Pas močiutę kaime dideliame sode yra pasodintas beržas. Būtent jis buvo nuolatinis mano žiūrovas - jam dainas dainavau, deklamuodavau savos kūrybos eilėraščius.  O jei rimtai, tai scenos pamokų nuo penktos klasės ragavau pas Sonatą Vilčiauskienę. Tai moteris, kuri buvo ir yra iki šiol  mano autoritetas. Kokios rolės patinka labiausiai, tiesiog negalėčiau išskirti, nes pati kartais nepastebiu, kaip aš stebuklingai persikūniju į kažkokias personas. Lyg įsijungia mygtukas ir aš, rodos, nebe ta.

- Piršliaujate. Kiek porų jau supiršote?

- Nei daug nei mažai, bet jau aštuonios poros gyvena gražų vedybinį gyvenimą, kuriems mes padėjome žengti tuos pirmuosius žingsnius. Džiugu, kad nė viena pora neiširo. 

- Jūsų šeima ir ūkininkauja. Kuo užsiimate?

- Liaudis sako, kad pagal didžiąją meilę nors ir į pragarą. O aš nukeliavau ne į pragarą, o į širdžiai mielą kaimuką, vyro gimtinę, Juškaičių kaimą. O ką kaime daugiau galima veikti apart valdiškų darbų? Tik ūkininkauti. Auginame mišrią bandą - karves, prieauglį ir bulius. Man labai patinka paukščiai, todėl auginu žąsis ir didžiąsias vištas. Kitąmet planuoju praplėsti savo paukščių ratą.

- Kaip spėjate viską padaryti?

- Kol esu darbe ar išvykusi, ūkyje darbuojasi vienas vyras. Kada grįžtu, ūkyje darbo jėga padvigubėja ir su entuziazmu viską pasidarome. Manau, jei yra noro, tai viską eina padaryti laiku ir kokybiškai.

- Ką apie jūsų pomėgius sako vyras, vaikai, pažįstami?

- Turiu gerą progą su „Šilokarčiamos“ skaitytojais pasidžiaugti ir pasakyti, kad turiu nuostabų vyrą. Jo dėka aš įgijau pedagogikos bakalaurą Klaipėdos universitete  ir dabar baiginėju magistrą Šiaulių humanitariniame universitete. Tai žmogus iš didžiosios raidės, nes visada jaučiu jo palaikymą, jo postūmius. Ir net tada, kada aš jau „atbunku“ nuo visuomenės, jis žino, kad tai yra mano oras, kuriuo aš kvėpuoju. Jis visada mane palaiko. Noriu padėkoti, kad aš jį turiu ir kad jis mane supranta. Šventėse retai kada būname visa šeima. Tačiau jis priima tai kaip kasdienybę. Visada stengiuosi vėliau nebūtą laiką drauge kompensuoti dvigubai tiek vyrui, tiek savo vaikams.

- Ar daug laisvo laiko turite? Kaip mėgstate jį praleisti?

- Aš laisvo laiko beveik neturiu, nes nemoku jo turėti. Visada kažko prisigalvoju arba užsibrėžiu sau naujus tikslus.

- Kaip manote, kokios savybės žmonėse yra pačios svarbiausios?

- Nuoširdumas ir gerumas.

- Ko palinkėtumėte sau ir visiems „Šilokarčemos“ skaitytojams?

- Noriu palinkėti kuo daugiau šypsotis, džiaugtis savo šypsenomis, gerais darbais džiuginti aplink esančius žmones, kad jie tą šilumą skleistų kuo toliau.