Šilutiškių klausiame: „Kodėl žmonės pakelia ranką prieš save?“

Zoja Jurkuvienė, Juknaičių kaimo gyventoja:

- Kodėl žmonės žudosi? Daug apie tai galvojau. Daug apie tai kalbame su vaikais, kai kas nors pakelia ranką prieš save. Gyvename pervartų metais: greitas gyvenimo tempas, technologijos, trukdančios tiesiogiai bendrauti žmonėms. Draugus keičia kompiuteris, tėvai dažnai neturi vaikams laiko... Nebesuspėjame, jaučiamės nebereikalingi, vieniši. Tada ir nusprendžiame, kad kitiems bus lengviau, kai manęs nebus. O jei nėra šalia ištiestos pagalbos rankos – nutrūksta dar viena gyvenimo styga.

Viktorija Jurkšaitienė, Degučių kaimo gyventoja:

- Manau, kad nepriteklius pirmiausia verčia žmones žudytis, pakelti jaunuoliui prieš save ranką priverčia patyčios. Kai tau kažko trūksta, negali padoriau apsirengti, jautiesi nevisavertis. Aplinkiniai pastebi, kaip toks žmogus dažnai būna ujamas, žlugdomas. Dėl to gali ir neištverti. Ir meilės klausimai gali turėti didelės įtakos žmogaus gyvenime. Vyresni žmonės žudosi, manau, dėl nepritekliaus. Galvoju, tas žmogus, kuris pakelia ranką prieš save, turi būti labai stiprus. Silpnas to nepadarysi. Tam reikia ryžtis.  Tai yra ne vienos minutės sprendimas, darbas. Per laiką viskas kaupiasi, kaupiasi, viskas dedasi, dedasi į krūvą. O kai viskas persipildo, pasidaro viskas vienodai.  Depresija – bjauri liga. Atrodo, žmogus linksmas, o kas jo viduje darosi, kas ant širdies gula, niekas nežino. Mes esame susvetimėję žmonės. Nebėra tarpusavyje jokio bendravimo. Žmonės nebeina į renginius, užsidaro savo namuose, savo kiautuose. Būtų visiškai kitaip, jei žmonės daugiau bendrautų tarpusavyje. Gal tada daugiau išsilietų, išsikalbėtų, išsipasakotų ir kitą išklausytų. Labai svarbu turėti gerą ir artimą draugą, kad būtų su kuo paverkti, pasikalbėti. Bendravimas – labai svarbus dalykas.

Adma Baltutienė, Grygališkės kaimo gyventoja:

- Depresija – liga. Visi sako, kad nesupranta jos. Manau, net paskolos, lengvai duodamos, gali priversti pakelti ranką prieš save. Pasiima greituosius kreditus, sueina galai, o kur tada dingti? Tada žmonėms neišlaiko nervai ir, kaip visada visko būna, atsitinka kaip ir dėl meilės visais gyvenimo laikais. Sakoma: „Kaimynas pasikorė, ir nesuprasi kodėl“. Paskui kalba, kad jis buvo šiek tiek keistas. Depresija – nelabai suprantama liga. Iš šono žiūrint, kartais žmogus lėčiau kalba, tarpais lėčiau mąsto, mažiau bendrauja. Paskui žmonės ir sako: „Toks tylus buvo“. Manau, tai liga. Pas mus daug kalbama apie psichologus, bet mes patys dar nesuprantame jų svarbos. Visi į juos gali kreiptis, bet nesupranta, kad gali šie specialistai padėti išsiaiškinti situaciją. Sako: „Gerą draugą turėti – Dievo dovana“. Jei turi, jam viską ir papasakoji. Neturi jo – nėra kam išsipasakoti. Užsidaręs žmogus automatiškai nervinasi.  Mano sūnaus klasiokas sirgo depresija. Niekas to nesuprato. Nuėjo į mišką ir nusišovė. Jis buvo jaunas žmogus ir jokių skolų neturėjo. 4-5 metus gėrė vaistus, gydėsi depresiją. Bet tai jis nuo visų slėpė. Blogiausia, kad žmogus nesupranta pats, kad jam jau reikia pagalbos. Juk ir alkoholikas nesako, kad jis alkoholikas. Čia irgi tas pats. Nepripažįstame, kad jau reikia psichologo. Teko dirbti Amerikoje. Jei ten kas nors ne taip, tuoj patariama pasikalbėti su psichologais. Privačiose mokyklose, pastebėjus, kad vaikas blogiau mokosi, kad pasidarė neatidus, tuoj jį siunčia pas specialistus. Ten net su kunigu galima pasikalbėti. Dvasininkas, jei pastebi, kad žmogui kažkas negerai, su juo gali net visą dieną bendrauti. Pas mus nėra tokio atidumo žmogui. Pas mus mokyklose taip pat atsiranda psichologai. Tačiau nėra taip, kad jis skirtų mokiniui visą dieną, drauge su juo pasivažinėtų po miestą ir panašiai. Pas mus pabendrauja skirtą laiką ir viskas tuo baigiasi. Reikia kalbėtis, išklausyti kitą, pačiam išsipasakoti.

Virginija Bartulienė, Žemaičių Naumiesčio gyventoja:

- Kodėl žmonės žudosi? Tai labai plati tema. Mano du klasiokai nusižudė. Sesers vyras taip pat nusižudė. Man ši tema – šiurpi. Aš dabar galvoju, kad jie buvo sergantys depresija. Kai apie juos galvoju, man dabar atrodo, kad jie buvo savotiškai linkę į depresiją. Mažas tas žmonių bendravimas. Mes visi esame pasinėrę kiekvienas į savo darbus. Bijome patyčių artimame rate. Jei kažką ne taip pasakysi, susilauksi patyčių. Kreiptis pagalbos bijome, nes nežinome, kaip priims visuomenė. Visuomenė dar smerkia psichines ligas. Pas mus apie jas taip laisvai nekalba, kaip tai daroma užsienyje, kur yra net kaip mados klyksmas kreiptis pagalbos į psichologą. Pas mus tai dar yra tabu. Todėl dar labiau grimstama į vienatvę. Vienam žmogui išsikapstyti visai sumažėja šansų. Sergančiam labai reikia artimųjų palaikymo.