Vilkytiškis D. Vilius: „Negalėjau žiūrėti pro pirštus. Gal todėl pasidariau „nepatogus“.

-Kodėl jūs Vilkyčiuose? Ar nebuvo minčių gyventi mieste?

- Nežinia kas iš tiesu nulėmė mano atsiradimą Vilkyčiuose, bet šią vietovę pasirinko mano tėvai, kai buvau maždaug 3 metukų. Ir dabar jiems už tai esu be galo dėkingas. Gyvenu nuostabioje vietoje. Minčių apie gyvenimą mieste bijau kaip košmaro, matyt, todėl tokios mintys manęs ir nelanko. Miestas savo prasme labai tolimas mano pasauliui. Nuolat - chaosas, bėgimas, tarnavimas kažin kam, tai - ne mano gyvenimas. 

- Esate veiklus žmogus.

- Veiklų mano gyvenime buvo labai daug ir nemažai jų dar bus. Gyvenimas verčia „ragauti“ ir sunkesnes, atsakingesnes veiklas, bet daugiausia aplink mane - kūrybinės veiklos. O kūryba lyg ir turėtų būti visame kame. Juk kurti čia visi atėjome. Ir nesvarbu politika tai - ar šeima, menas, ar daržas. Kūrybingai vystoma veikla turi visai kitą prasmę, visai kitas jėgas pritraukia iš to ir turinys gaunasi „gyvas“. Nuo mažens žemė žavėjo mane savo žydėjimu, augimu. Tad daržas, gėlės, augalai visada šalia. Savas užsiaugintas maistas daug šventesnis. Savi žiedai daug skaistesni. Kalvystė mano gyvenime atsirado maždaug prieš 10 metų. Ir dabar jau žinau, jog čia ta pagrindinė, tvirčiausia mano veiklos šaka. Tuo labiau, kad metalas -  tokia medžiaga, kurios pagalba galima įkūnyti beveik visas mintis. Iš tiesų - sunku būtų išvardinti visas savo veiklas. Aš tiesiog gyvenu. Kuriu savo pasaulį ir „iš Dievo gavęs molio žiedžiu puodus“. Visoje mano veikloje pagrindu tampa savo krašto istorija, senųjų amžių kultūra, pilietiškumas. 

- Vilkyčiuose tiesiog „pasėti” paminklai. Papasakokite jų atsiradimo istorijas?

- Mano kūriniai išsibarstę po visą svietą. Daug jų iškeliauja už Lietuvos ribų. Bet, žinoma, gilesni kūriniai pasilieka savame krašte. Apie 10 stogastulpių pastatyta viešose Vilkyčių kaimo vietose ir dauguma jų sukurti jaunų mokinių rankomis. Buvo gražu ir malonu savo kalvėje mokyti kaimelio jaunuolius kalvystės amato, jų darbus pateikti viešai, kad išliktų atsiminimas ir man, ir jauniesiems kūrėjams, ir visiems darbais besidžiaugiantiems. Vieną vasarą mano kalvėje lankėsi apie 11 mokinių. Turiu vilties, kad tokie laikai vėl ateis. 

- O kaip atsirado Vilkyčių vardą įprasminantis akmuo su gyvenvietės planu ir trimis vilkiukais?

- Atsirado visai netikėtai. Mintis kilo vaikštant Vokietijos senamiesčiuose. Kur kiekviena senoji miestų dalis įamžinta bronzos liejiny. Taip ir kilo mintis - o kuo mūsų Vilkyčiai prastesni? Toliau jau sekė gilesnės prasmės ieškojimai. Ir pagrindinė šio kūrinio detalė ta, kad dauguma kaimo gyventojų savo lašeliu bronzos prisidėjo prie šio paminklo. 130 kg bronzos buvo surinkta einant iš kiemo į kiemą. Gamybos procese, nutekėjus visiems šlakams, kūriniui suvartota apie 80 kg bronzos. Dar dalis „saulėto“ metalo saugoma mano kalvėje. Minčių yra, reikia tik sulaukti savo laiko ir vėl koks „sutvėrimas“ suras kaimelyje savo vietą.

- Kas sukuria jūsų darbams eskizus?

- Praktiškai visus eskizus kuriu pats. Kalvystės darbams kartais tenka pasikliauti artimo suvokimo dizaineriu. Bet kas jau eina į viešąją erdvę, viską stengiuosi „sukramtyti“ pats.

- Ne vieną mokei kalvystės darbo. Papasakokite, kaip jiems sekasi? Ar nebūna, kad susižeidžia? Ką žmonės sako pirmą kartą prisilietę prie metalo?

- Taip, kaip jau minėjau buvo daug mokinių, ir šiuo metu kartais pasitaiko norinčių pažinti metalo stichiją. Sėkmė priklauso nuo noro pažinti, suprasti, sukurti...  Visi bandantys mokintis su mintimi „geras uždarbis“ greitai „nusvyla rankas“, praranda potraukį šiai sferai ir net suvokimą. Kaip ir bet kuriame darbe, žmogus turi siekti kokybės, savęs atradimo, o jei viskas patampa tik pinigų kalykla, tai žiūrėk ir darbo maža, ir gyvenimas „neskanus“ pasidaro. Ilgiausiai kalvėje užsibuvo tie, kuriems artimas buvo pats procesas, ugnis, metalas, jėga. Tai reikia jausti, ir žodžiai čia kartais per silpni tam apibūdinti. Gaila, bet dar nepavyko „užauginti“ tikro kalvio. Vis dėlto dauguma „paslysta“ vos pajutę gero uždarbio kvapą, ir paaukoję galimybę toliau mokytis bando be jokios kultūros sau, klientui ir mokytojui „kalti pinigą“. Susižeisti galima ir raikant duoną pusryčiams. Bet, kai su pagarba ir vidine tvirtybe darai savo darbą, rizika susižaloti nutolsta. Ką žmonės sako pirmą kartą prisilietę prie metalo? Matote, čia irgi labai plati tema, priklauso prie kokios temperatūros metalo prisiliečia.

- Stebuklus kuriate ir iš šiaudų. Papasakokite, ką sukurtos skulptūros reiškia? Kaip jos gimsta?

- Ir kuo paprasčiau žmogus bandai pateikti savo mintis, tuo didesnis stebuklas kitiems atrodo. Šiaudinės skulptūros kuria daug stipresnę aurą. Gražu tuo, kad laikina, trapu, kaip ir viskas aplink. Šiaudinės skulptūros - naujas mano pabandymas. Jau antri metai savo krašto gyventojams bandau parodyti dalelę mūsų kultūros paveldo. Šiaudinės skulptūros – tai mūsų ženklai, simboliai, kurie kaip laiškai mums išlikę, kad visa ką pažintume. Tik „beraščiai“ mes, ir dar labai sudėtingai tuos raštus skaitome. Šiaudinių figūrų atsiradimas lai turi ir šiek tiek paslapties, tai nėra kuriama vien dėl vaizdo, pasigėrėjimo. Ant Sakūtėlių piliakalnio buvo atsiradęs „briedis“. Matyt kaip šių vietų totemas, globėjas. Šie darbai turi priminti žmonėms, jog šalia mūsų greta gražiai driekiasi ir mitologinis pasaulis, sena ir nepamiršta mūsų krašto istorija, papročiai. Su jautėjų, archeologų, istorikų pagalba galima atgaivinti taurius dalykus. Ir tai bandome. Ir šiaudinių skulptūrų formos tam paklūsta. Pirmieji pabandymai buvo vietinės reikšmės, mintyse yra didesnių vizijų, bet apie neįgyvendintus planus nėra ko skanduoti.

- Jūsų požiūris į pasaulį kitoks?

- Taip. Kitoks nei daugumos. Civilizacija išgyvena kažkokią sąmoningumo duobę. Aplink viena degradacija, bet tai manęs nenuteikia pesimistiškai, tiesiog aš turiu savo pasaulį, kuriame ieškau tvarkos, gilių dalykų. Pasaulį reikia gelbėti, pradedant nuo savo kiemo. Tą ir bandau daryti.  Blogiausia, kad žmonės, nesuvokdami savo prasmės čia, žemėje, bando kaip kirminai kuo daugiau to „obuolio“ išgraužti ir jaustis sotūs. O kas po to? Kas liks vaikams, vaikų vaikams... ir pačiam sau sugrįžus?  Stengiuosi, kad mano gyvenimo būdas kiek galima mažiau pažeistų  aplinką. Kad mano buvimas čia duotų, o ne atimtų.

- Esate menininkas. Dalyvaujate parodose?

- Taip, dalyvauju nuo jaunų dienų, kur tik atitinka mano suvokimą. Studentavimo laikais tai buvo ir tapybos, ir fotografijų parodos. Paskutiniu metu daugiausia pristatau savo metalo plastikos ieškojimus. Ne vienus metus drauge su kitais Lietuvos kalviais dalyvavome Ukrainos tarptautiniuose kalvių suvažiavimuose. Nuostabūs ir mūsų krašte organizuojami mažesni kalvių susibūrimai - Mažeikiuose, Užventyje. Viską aplankyti ir visur sudalyvauti nepakanka laiko. Autorinėms parodoms sunku sukaupti darbų, nes viskas greit iškeliauja atradę savo šeimininkus.

- Jūs rašote ir eilėraščius?

- Eiliuotoji kūryba mano gyvenime - nuo vaikystės. Kai kas išeina į viešumą, kažkas atgula į asmeninį archyvą. Tai daugiausia sunkių minčių, išgyvenimų, gilių atradimų, pajautimų rezultatas. Čia vėl gi, gyveni sau ir nežinai kada būsi eiliuota mintimi „apdovanotas“, pajutęs tiesiog imi ir rašai.

- Kada jūs pasineriate į kūrybą? Kas jūsų mūza?

- Klausimas, ar aš į kūrybą, ar kūryba į mane pasineria? Kaip ir bet kuriam kitam kūrėjui mintis gali ateiti bet kada. O paskui jau ieškai laiko. Lengviausiai kuriasi, kai susikuri ramybę. Gamta, matyt, vienintelė mano didžioji mokytoja šiandien. Ir jei jau reikia „ieškoti“ minties kažkokiam darbui, tai upė, miškas ar pamario pievos tam puikiai padeda.  Analizuodamas augalines gamtos formas atrandu daug elementų kalvystei. Prie kūrybos prisideda ir kelionės, pasaulio pažinimas. Kūrybos procesus stipriai veikia erdvė su savo energetiniu lauku, kuris labai skirtingas kiekvieną minutę. Todėl tenka išmokti prisitaikyti. Kas toji mūza, kuri man padeda įkūnyti mintis, dar nežinau, bet esu jai dėkingas. 

- Ar tai ką darote, užtenka, kad išsilaikytumei save ir savo šeimą?

- O ko reikia žmogui? Maisto? Jo pilna po kojomis, tereikia pasilenkti ir padėkojus žemei, vaišintis. Praktiškai viskas duota, tik ne visi bemokame pasiimti. O jau darbas, uždarbis ir pinigai reikalingi mūsų susikurtiems poreikiams tenkinti,  kurie nelabai turi ką bendro su tokių teiginiu - išgyventi. Gyvenimo džiaugsmas ne daiktų pirkime, ne besaikiame pinigų švaistyme. Maxima man ne mama.  Stengiuosi nevergauti sistemai, todėl visko pakanka, kad būčiau laimingas.

- Jūs buvote ir bendruomenės pirmininkas. Papasakokite apie savo patirti einant šias pareigas? Ar dar kartą imtumėtės šių pareigų?

- Pirmininku tapau, nes bendruomenė kvietė.  Tai be galo sunki gyvenimo mokykla, bet leidusi pažinti daug.  Puikiai susipažinau su veidmainyste, apgaulystėmis, valdininkų savivaliavimais. Nors labiausiai man rūpėjo kultūriniai dalykai kaimelio gyvenime, bet teko stipriai padirbėti ir visai kitose srityse. Ieškant teisybės ir valant kažkieno „purvynus“ daug bendravimo su įvairiausiomis valstybinėmis institucijomis.  Daug paaukota energijos, asmeninių lėšų, laiko. Negalėjau į viską žiūrėti pro pirštus. Gal todėl labai greit pasidariau „nepatogus“. Susilaukdavau ir grasinimų, ir patikrinimų, ir kitokių „smūgių“, kad tik nelįsčiau kur nereikia.  Bet buvau ir likau pilietiškas. Pirmininkaujant teko tęsti pradėtą teismo procesą prieš vėjo jėgainių parką. Kadangi niekaip nepavyko manęs papirkti gana solidžiomis sumomis, buvo sukurta kita pašalinimo sistema. Iš pirmininko pareigų buvau išprašytas organizuotai veikiant tam tikriems savivaldybės tarnautojams ir keliems kaimelio verslininkams.  Gaila tų bendruomenės narių, kurie parsiduoda, pasiduoda begėdiškoms kalboms. Iš paskutinio bendruomenės susirinkimo buvau išmestas su policijos pagalba, nes ataskaitinio susirinkimo metu norėjau diktofonu daryti garso įrašą. Vieši bendruomenės susirinkimai pasidarė slapti.  Neapkentė manęs „didieji“ kaimelio „verslininkai“.  Bet čia jau jų bėdos.  Negaliu eiti išvien su tokiais, kurie lipa per galvas, visuomenei deklaruoja vienus dalykus, o už akių daro kitką.  Turiu savo bendraminčių ratą, su kuriuo ir toliau darome savo darbus krašto vardan. Ir tam visiškai nereikia kurti bendruomenės. 

- Kaip manote, ką mes visi turėtume keisti gyvenime, kad nebeliktų tiek daug nusikaltimų, pykčio, kad žmonės daugiau matytų gerų dalykų?

- Nusiimti vergo pančius, nustoti būti vartotojais. Laikas lavinti sąmonę tauriais dalykais.  Nelaukti kol kažkas kažką už mus padarys, o atlikti patiems. Įsigilinti į savo prigimtį, ieškoti savęs kaip asmenybės.

- Dėl ko jūs viską darote?

- Viską darau tik iš laimės gyventi...