Pamariškio sukurtas išmanusis pleistras naikina ir antibiotikams atsparias bakterijas

- Papasakokite apie save, savo šeimą.

- Gimiau Bikavėnų kaime, Šilutės rajone. Tėvas Steponas Juknius yra veterinarijos gydytojas, mama – visuomenės slaugė. Sesuo Milda gyvena Vilniuje, baigė ekonomiką Vilniaus universitete, šiuo metu dirba sostinėje, Norvegijos banko filiale, klientų aptarnavimo srityje, taip pat laisvalaikiu dirba gide. Esu vedęs. Žmona Indrė baigusi LSMU, dirba universiteto farmakologijos eksperimentinėje laboratorijoje.

- Papasakokite, kur mokėtės.

- Baigiau Pajūrio vidurinę (dabartinė S. Biržiškio gimnazija) mokyklą. 2006 metais įstojau į dabartinį Lietuvos sveikatos mokslų universitetą (LSMU), baigiau veterinarinės medicinos specialybę. Studijų laikotarpiu dirbau visuomeninėje veikloje nuo 2 kurso, buvau Veterinarijos akademijos studentų atstovybės, vėliau studentų asociacijos vadovas. Visada galva buvo pilna idėjų, todėl ši veikla leido save iš dalies realizuoti. Baigęs Veterinarijos akademiją nusprendžiau tęsti studijas doktorantūroje su savo sugalvota tema „Sidabro nanokompozitų panaudojimas kuriant išorines vaistines formas“. Nusprendžiau pasirinkti Kauno technologijos universitetą, Medžiagų mokslo institutą. Tyrimus atlieku ir LSMU pagal bendradarbiavimo sutartį, kuri buvo pasirašyta dar stojant į KTU, Veterinarijos akademijos Mikrobiologijos ir virusologijos institute bei farmakologijos laboratorijoje.

- Tobulinotės užsienyje?

- Taip. Tobulinausi Pietų Danijos universitete Sonderborge bei Danijos technikos universitete Kopenhagoje. Mokiausi darbo švariajame kambaryje, kur darbas vyksta ypatingai švariomis sąlygomis su baltais kombinezonais, veido kaukėmis ir t. t. Mokiausi gaminti laboratorinius lustus, mikroschemų gamybos pagrindų, išklausiau kursus apie vaistų gamybą bei nanodalelių sintezę. Sonderborge, Pietų Danijos universitete, atlikau kai kuriuos išmanaus pleistro gamybos etapus.

- Išmanusis pleistras – pirmasis jūsų išradimas? Kaip kilo ši idėja?

- Išmanusis pleistras buvo mano disertacijos tema, kurią pasiūliau įgyvendinti būdamas penktame kurse KTU Medžiagų mokslo instituto direktoriui ir profesoriui Sigitui Tamulevičiui, kuris vėliau tapo mano darbo vadovu. Toks pleistras yra daugiau gaminys nei išradimas, nes panašiomis temomis dirba daugybė pasaulio mokslininkų. Mano žiniomis, nė vienas nebandė visko apjungti į vieną bendrą daiktą. Aš pabandžiau – pavyko, pleistras dar turi nemažai silpnybių, bet yra įmanoma ištobulinti iki tokio gaminio, kurio rinka jau seniai laukė. Kaip kilo idėja? Geras klausimas, nes tuo metu, kai generavau idėjas, buvo įvairių minčių, ką galiu sukurti... Pirmiausia mąsčiau apie gelio tipo vaistinę formą, po to pradėjau galvoti apie universalesnį kūrinį, kuris turėtų ir pleistro, ir gelio savybių, galėtų būti lengvai modifikuojamas pagal kiekvieno poreikius. Taip gimė idėja sukurti išmanųjį pleistrą. Kodėl išmanus? Todėl, kad jame susijungia daugybė funkcijų, svarbiausia – sugeba naikinti antibiotikams atsparias bakterijas. Taip pat nepridžiūsta (neprilimpa) prie žaizdos ir lengvai pasišalina palikdamas plonytę (apie 0,1 mm) želė tipo plėvelę ant žaizdos paviršiaus, kuri leidžia priklijuoti ant viršaus pleistrą pakartotinai, o jei to nebereikia tiesiog nutrupa nesukeldama jokio skausmo ir diskomforto. Taip pat pleistras pašalina perteklinį drėgmės kiekį nuo žaizdos audinių bei turi indikatorių, kuris gali aptikti žaizdos Ph pokyčius, gerai gyjančios žaizdos Ph yra apie 5-5,5, o jei pradeda vystytis infekcija, žaizdos Ph pakinta į neutralią ar silpnai šarminę terpę – tai ir aptinka pleistras, ir informuoja apie galimą infekciją. Gamybos technologija šiuo metu yra kuriama, bet tikėtina kad tai bus spausdinimo technologija. Taip pat planuojama sukurti ir nedidelius spausdintuvus, kurie galėtų pleistrus spausdinti individualiai, pvz., po nudegimų ir t. t. Pleistras galėtų būti naudojamas visose gyvenimiškose situacijose, kur reikia pirmosios medicininės pagalbos, gamtoje, karo zonose, karštuose taškuose, kur maži sužeidimai gali komplikuotis ir pacientas mirti.

- Iš ko pagamintas pleistras?

- Pleistras bus gaminamas iš visiškai natūralių medžiagų, kurias net galima valgyti. Tai modifikuota celiuliozė, krakmolas, modifikuota želatina ir t. t. Tikslas sukurti tokį pleistrą, kuris suirtų gamtoje nesukeldamas gamtos teršimo medicininėmis atliekomis. Sidabro nanodalelės, kaip ir pats sidabras. nėra toksiškos, jų yra gamtoje ir t. t. Dalelės, yrant gaminiui, sulimpa ir nusėda į gruntą. Todėl nebėra pavojaus užteršti gamtą nanodalelėmis.

- Ar rinka Lietuvoje sukurtam produktui yra palanki? Kodėl taip manote?

- Lietuvos rinka yra labai maža, todėl šis gaminys bus eksportuojamas į kitas valstybes, dalis produkcijos bus parduodama ir Lietuvoje. Lietuvoje galima gaminti tokius gaminius, bet šiuo metu susiduriu su darbuotojų trūkumu, didžiąją dalį darbo tenka padaryti pačiam. Žmonės bijo bandyti atlikti jam paskirtas užduotis, nenori tobulėti ir neturi motyvacijos. Todėl Lietuva ir ekonomiškai atsilieka nuo tokių valstybių kaip Danija. Problema žmonėse, ne valstybėje.

- Kada įsitraukėte į šį projektą? Dalyvaujate ir tarpdisciplininiame projekte. Papasakokite apie tai išsamiau.

- Šį projektą inicijavau ir didžiąją dalį parašiau aš. Jau antrus metus iš eilės gauname finansavimą mano idėjoms. Pastebiu tendenciją, kad finansavimas skiriamas nebe fundamentaliesiems tyrimams (pvz., atlikti tyrimai apie molekulę), bet taikomiesiems. Skiriamos sumos yra mažos. Todėl geriau yra ieškoti rėmėjų, verslo atstovų, kurie norėtų investuoti į idėją. Lietuvos verslas nenori tiek daug skirti pinigų investicijoms į mokslą todėl, kad jos neatsiperka, mokslininkai nespėja sukurti gaminio ar įgyvendinti idėjos, nes turi parašyti mokslinius straipsnius, ataskaitas, taip pat viešieji pirkimai labai stabdo visus procesus.

- Iš kokių lėšų įsigyjate medžiagas tyrimui?

- Medžiagas įsigyju iš projekto „Nanosmartplaster“, taip pat vaistinių medžiagų gaunu iš veterinarijos farmacijos įmonės ,,Ruvera‘‘ (Šiauliai), kurie geranoriškai paremia kuriant inovatyvius produktus.

- Kokios idėjos dar sukasi jūsų galvoje?

- Idėjų  mano galvoje labai daug, tik trūksta rankų ir motyvuotų žmonių jas įgyvendinti. Kita idėja, kurią planuoju įgyvendinti, yra išmanus skęstančiųjų gelbėjimo įrenginys, kuris kasmet vien Lietuvoje leistų išgelbėti ne vieno vaiko gyvybę nekalbant apie suaugusiuosius. Prototipą planuoju pristatyti kitų metų gegužės mėnesį. Žinoma, būtų šaunu jau tada jį išleisti į rinką, nes kiekviena gyvybė yra neįkainojama.

- Kas jūsų darbe labiausiai jus žavi?

- Man mano darbas yra svajonių darbas. Tai pats geriausias darbas pasaulyje. Be galo įdomus, nes kiekvieną dieną tenka susidurti su naujais iššūkiais. Monotonijos darbe tikrai nėra.

- Ko palinkėtumėte jaunimui, šilutiškiams?

- Palinkėčiau niekada nenustoti svajoti ir dirbti vardan svajonės. Žmogus svajojo skraidyti kaip paukštis – sukūrė lėktuvą, troško bendrauti greitai su viso pasaulio žmonėmis – sukūrė telefoną ir kitas komunikacijos priemones. Svajojo apie Mėnulį, smalsavo ar jis tikrai iš sūrio padarytas, nuskrido ir ištyrinėjo. Tai pavyzdžiai, kaip svajonės duoda pirmą kibirkštėlę dideliems darbams, kurie kartais atrodo neįgyvendinami. Bet tik dėl žmogaus užsispyrimo ir didelio darbo svajonės išsipildo.