Emigrantė šilutiškė Gintarė: „Norvegė niekada nebūsiu

- Papasakokite apie save. Kur užaugote, mokėtės ir pan.?

- Gimiau ir užaugau Šilutėje. Ir taip 30 metų. Beveik visas atostogas praleisdavau kaime pas senelius, man tai labai patikdavo. Niekas nevaržydavo laisvės, svarbiausia buvo pareiti pavalgyti  (juk visos močiutes jaudinasi, kai anūkai mažai valgo). Buvome tikri gamtos ir aplinkos tyrinėtojai. Ir į medį reikėjo įlipti, ir į mišką nueiti, ir fermą apleistą iššniukštinėti. Patys geriausi žaislai buvo tie, kuriuos rasdavome gamtoje. Prisimenu tuos laikus, kaip pačius geriausius!

Mokiausi taip pat Šilutėje. Nuo 2 klasės pradėjau lankyti tuometę Šilutės 1-ąją vidurinę. Baigiau jau Šilutės pirmąją gimnaziją. Studijavau Klaipėdos universiteto Pedagogikos fakultete.

- Įgijote pedagoginį išsilavinimą, tačiau Lietuvoje pagal specialybę niekuomet nedirbote. Papasakokite, kur dirbote Lietuvoje?

- Tiesa, Lietuvoje pagal savo išsilavinimą niekada nedirbau, tačiau negaliu skųstis, jog nebuvo darbo – tiesiog tokio darbo neieškojau. Nežinau kodėl, galbūt norėjau save pabandyti kažkur kitur, apie mokyklą net negalvojau.

Mano pirmoji rimta darbo vieta – Sweadbankas, tada dar vadinosi Hanza banku. Baisiausia diena, gal net savaitė banke būdavo per įvairiausių išmokų mokėjimo laikotarpį. Tuo metu ten būdavo galybė žmonių, didžiulės eilės. Banko darbuotojoms tekdavo suvaldyti spūstį, atlikti bankines operacijas ir kai kada atlaikyti įnoringų klientų atakas.  Manau, žmonės dabar jau išmoko naudotis banko kortelėmis, elektronine bankininkyste ir tapo labiau išprusę finansiniais klausimais. Tikiuosi, jog mano buvusioms kolegėms nebereikia bijoti „tų dienų“.

Antroji mano darbo vieta – Šilutės rajono savivaldybė. Laimėjusi valstybės tarnybos konkursą tapau Komunikacijos skyriaus vyriausiąja specialiste. Šitas darbas man, kaip žmogui, davė tikrai daug:  įvairiausių žinių, iššūkių, keitė ir ugdė mano požiūrį į aplinką bei pačią save. Pažinau savo miestą dar artimiau, galėjau prisidėti prie įvairios veiklos organizavimo. Nors ir nežymiai, bet vis tiek gera.  Pavyzdžiui, Šilutės 500 metų jubiliejus. Tai buvo tikrai nuostabi šventė! Patikėkite, ne kiekvienas miestelis ir net ne kiekviena šalis gali tokią turėti! Paslaptis paprasta – tam reikia nuoširdžių ir kūrybingų žmonių, o Šilutėje, manau, tokių tikrai yra.  

 Esu visiškai atvira – darbas Savivaldybėje man labai patiko. Apskritai, ten sutikau daug nuoširdžių, gerų ir draugiškų žmonių, su kuriais iki pat šiol smagu susitikti. Man labai malonu ir norėčiau padėkoti savo skyriaus vedėjui R. Eglinskui, kad manimi pasitikėjo ir patikėjo svarbias užduotis. Tikiuosi jas įvykdžiau ir nenuvyliau.

- Kas paskatino apsispręsti išvykti į užsienį?

- Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime ateina laikas, kai reikia kažką keisti. Atėjo laikas ir man vėl save išbandyti. Esu iš tų žmonių, kurie nuolat nori kažko naujo išmokti, sužinoti, patirti. Be to, ne paslaptis ir tai, jog jaunam žmogui gyvenant Lietuvoje sudėtinga įsigyti savo būstą, automobilį ar dar kažką, ko reikia normaliam gyvenimui. Jei neturi, kas tau padeda – iš atlyginimo tai yra labai sudėtinga. Visi šie išvardinti motyvai ir paskatino išvykti į užsienį.

- Išvažiuodama tikėjotės surasti geresnį gyvenimą?

- Manau, visi ir visada, ką nors keisdami gyvenime, tikisi kažko geresnio, tam ir svajojame, kuriame planus, darome... Jei žinotume, kad baigsis blogai, net negalvotume apie tai.

- Ar pavyko tokį jį rasti?

- Į šį klausimą galėčiau atsakyti taip: kaip ir iš kurios pusės pažiūrėsi! Yra ir pliusų, ir minusų. Kalbant apie finansus – geriau, kalbant apie tai, kaip jautiesi būdamas emigrantu, – ne visai taip.

- Kodėl pasirinkote būtent Norvegiją?

- Norvegiją pasirinkau spontaniškai, be to, atrodė, jog tai viena iš ekonomiškai  stipriausių valstybių. Žiniasklaidoje suformuota nuomonė, kad skandinavai puikiai tvarkosi, puikiai išmano stilių, žino, kaip auginti ir ugdyti vaikus. Supervalstybė!

- Išvykote į svetimą šalį, kur nėra jūsų draugų ir artimųjų. Ar buvo paprasta adaptuotis? Ar greitai tai pavyko padaryti?

- Buvo nelengva adaptuotis. Jautiesi vienišas, negali pasitarti, galų gale net pasišnekėti. Norvegai tikrai nepuola bičiuliautis. Tai labai ilgas procesas. Tikrai lengviau šį periodą iškentėti tiems, kurie yra išvykę šeimomis, su broliais, sesėmis, tėvais, vaikais arba būriu draugų. Tuomet ne taip stipriai nukenčia tavo socialinis gyvenimas.

-  Kaip sekėsi pirmaisiais mėnesiais nuvykus į Norvegiją? Su kokiais sunkumais, jei tokių buvo, jums teko susidurti?

- Pirmasis iššūkis buvo susirasti būstą – išsinuomoti. Įmanoma, tačiau tikrai nelengva. Jei nieko nepažįsti, tik pradedi kurti savo istoriją Norvegijoje, neturi, kas tave užtaria, švelniai tariant, esi niekas. Tavo gyvenimas prasideda nuo nulio (aišku yra ir kitokių atvejų)! Labai dideli būsto nuomos konkursai (būna po 15–20 žmonių į vieną vietą) – pirmenybė norvegams, norvegiškai kalbantiems arba jau turintiems rekomendacijas nuomininkams. Kitaip tau bus pasakoma – šį kartą jūsų nepasirinkome. Bandai, bandai ir, ačiū Dievui, atsiranda kas nors, kas tavim patiki.  Kitas sunkumas – perprasti, kaip mąsto norvegai. Dauguma vakarų ar rytų Europos šalių gyventojų mąsto tikrai kitaip nei jie. Ne visada lengva juos suprasti, o kartais net ir pikta. Na, kad ir pavyzdys, kurį pati išgirdau iš savo kolegės mokytojos: vyksta priešgaisrinės pratybos mokykloje (tai vyksta labai dažnai). Vaikai išvaromi į lauką lietui lyjant (spalio mėn.), kai kurie vilkėdami tik kojinėmis, be striukių. Stovi vienas vaikas basas baloje ir verkia. Mokytoja sako: „Paimsiu ant rankų – gaila vaikiuko“. Kitos mokytojos norvegės atrėžia, kad negalima, nes tokios taisyklės. Mūsų jautriosios pedagogės lietuvaitės turi su tuo susitaikyti. Aš turiu savo nuomonę, bet jūs spręskite patys tai gerai, ar blogai... 

Lietuvoje mamos labai griežtos ir reiklios darželio auklėtojoms ar mokytojoms, jei vaikas suserga, kalta auklėtoja – nesužiūrėjo, neaprengė, nenurengė... Čia, Norvegijoje, viskas kitaip. Matyti vaiką, sėdintį baloje, normalu, arba pliaupiant lietui 1,5–2 metų vaikus žaidžiančius lauke. Čia svarbiausia turėti daug rūbų! Ir greičiau pedagogas jums dėl kažko paprieštaraus nei jūs jam.

- Kokius darbus teko dirbti tik nuvykus į Norvegiją? Ar buvo paprasta surasti darbą?

-  Man pasisekė, jog atvykusi aš iš karto turėjau darbą, nes gyventi iš lietuviškų santaupų Norvegijoje – būtų kvaila. Reikėjo tik dokumentus susitvarkyti. Pradėjau nuo gana paprastų darbų. Populiariausias tarp lietuvaičių – valymai. Darbščios jos, kaip bitės, todėl ir čiustija norvegų namus. O šie jomis pasitiki. Daug išsilavinusių moterų dirba šį darbą. Įsivaizduojate, kokia prabanga turėti namų valytoją su aukštuoju išsilavinimu? 

Aš dirbau viešbutyje ir po kelių mėnesių gavau pasiūlymą tapti savo vadovės asistente. Dirbau sąžiningai, manau, ji tai pastebėjo. Gana greitai „įsivažiavau“, bet tai vis tiek nebuvo tai, ko norėčiau aš pati.  Po pusmečio gavau pasiūlymą iš lietuvaičių, kurie buvo įkūrę statybų įmonę. Sutikau padirbėti administracinį darbą. Praėjus metams įmonė patyrė finansinių sunkumų, vėl teko ieškoti naujos veiklos. Šiuo metu dirbu tarptautinėje aviacijos kompanijoje „Menies Aviation“, esu Klientų aptarnavimo skyriaus specialistė. Tai vėl buvo iššūkis man – visiškai nauja veikla bei sritis. Teko mokytis naujų dalykų bei terminų ir dar svetima kalba. Kol kas įdomu. Sutinku labai daug įvairių žmonių: linksmų, piktų, liūdnų, laimingų. Smagu, kai gali jiems padėti. Ypač močiutėms, kurios lanko savo vaikus, anūkus ir jaučiasi pasimetusios, nežino, ką daryti, kur eiti. O dar ir angliškai nekalba. Kalbų mokėjimas praverčia šiame darbe. Dažnai gelbsti rusų kalba. Mano kolegos daugiau nė vienas nekalba rusiškai, čia mano pranašumas. Tenka gelbėti kartais ir kitoms avialinijas aptarnaujančioms įmonėms, kuomet atėjęs rusakalbis kalba tik rusiškai. Tenka ir su lietuvaičiais susitikti, mes aptarnaujame „Air Baltic“ aviacijos kompaniją, taigi, turim skrydžius iš Rygos. Juokingiausia būna, kai lietuvaičiai laužo liežuvius angliškai, o po to juos išgirsti kalbant lietuviškai tarpusavy, o tada jau ir aš kreipiuosi lietuviškai. Jie dažniausiai maloniai nustemba.

Nuo pat mano atvykimo pradžios aš dirbu dar ir lituanistinėje mokykloje „Gintaras“, kuri įsikūrusi Osle. Esu mokytoja Gintarė ir turiu Gintariukų grupę. 

Jokiu būdu nenorėjau pamiršti savo lietuviškosios prigimties, norvegė niekada nebusiu. Aš didžiuojuosi tuo, kad esu lietuvė! Man labai graži lietuvių kalba ir aš noriu, kad mano dukrelė mokėtų kalbėti taisyklingai. Labai tikiuosi, kad man pavyks.

Taigi, mokyklai reikėjo naujos mokytojos 3-4 metų vaikų grupei, o man žūtbūt reikėjo lietuviškos veiklos. Sudalyvavau konkurse ir vadovė pasirinko mane, nors neturėjau patirties. Pasisekė.

Jau trejus metus dirbu šioje mokykloje. Tai yra sekmadieninė mokykla. Mokomės kalbėti lietuviškai, žaidžiame, dainuojame, rengiame tradicines lietuvių šventes – rugsėjo 1-ąją, rudenėlio šventę, turėjome tarmių dieną, taip pat Kalėdas, Užgavėnes, Velykas. Stengiamės suburti lietuvių bendruomenę bei padėti jų vaikučiams neužmiršti lietuvių kalbos, kaip mums tai pavyksta, reikėtų klausti jau jų. Nemažai šeimų yra mišrios – dažniausia lietuvė moteris ir norvegas vyras. Mums smagu, kad net norvegai tėveliai ateina su savo mažyliais ir dalyvauja pamokose. Kartu šoka ir dainuoja. Šiuo metu turime keletą naujų bei aktyvių mokytojų su muzikiniu išsilavinimu, jų iniciatyva bursimės dainuoti. Juokavome, jog gal kada ir „Lietuvos balse“ sudalyvausime.  Pažiūrėsime, kas iš to išeis.

- Kiek laiko gyvenate Norvegijoje? Ar pavyko išmokti norvegų kalbą? Galbūt ją mokantiems paprasčiau ten gyventi?

- Vasarą bus treji metai. Kalbą pavyko pramokti, bet nesakau, kad galiu laisvai kalbėti. Be abejonės lengviau tiems, kas moka kalbą. Geriausia būtų išmokti ją prieš atvykstant.  

- Kas sunkiausia gyvenant užsienyje?

-  Jausmas, kad vis tiek esi svetimas. Šita žeme nevaikščiojo mūsų seneliai, protėviai. Nėra tokio stipraus emocinio ryšio su gamta, su tam tikromis vietovėmis. Be galo gražu, bet ne tavo. Mane Lietuvos miškas labiau ramina. Kodėl? Galbūt todėl, kad tai mano. Ten daug išgyvenimų, prisiminimų, čia viskas nauja. Gal reikia laiko.

-  Lietuvės gyvenimas užsienyje – koks jis?

- Paprastas – kaip danguje, taip ir žemėje. Darau viską tą patį, ką ir Lietuvoje tenka daryti: einu į darbą, gaminu, tvarkau namus, laisvu laiku stengiamės keliauti tiek Norvegijoje, tiek už jos ribų. Man labai patinka kelionės, pažinti skirtingus žmones, kultūras, prisiliesti prie jų gyvenimo, gal atrasti atsakymus į sau rūpimus klausimus.

- Ko labiausiai pasigendate Lietuvoje, Šilutėje?

- Jauniems žmonėms mažoka erdvės Šilutėje bei veiklos. Manau, jog dauguma tikrai norės išbandyti save didesniame mieste ar kitoje valstybėje. Bet nieko blogo, taip jau yra nuo senų laikų.  Turbūt problematiška ir su darbo vietomis. Kita vertus, tai ir labai patrauklus miestelis. Savitas ir gražus, geografinė padėtis gera, daug vandens aplink, graži gamta, arti jūra. Visada gera į jį sugrįžti. Beje, čia gyvena ir mano pačios labai daug draugų, kurie jau įsikūrė su šeimomis ir bando įsitvirtinti. Kol kas jiems puikiai sekasi. Džiaugiuosi už juos ir linkiu stiprybės. Jei lyginant su Norvegija, tai labai trūksta žaidimo zonų vaikams. Čia jų tikrai daug. Ir mamos, ir vaikai turi, ką veikti.

- Ne vienas esame girdėję apie kainas Norvegijoje. Galbūt galėtumėte pateikti konkrečius pavydžius norvegiškų kainų?

- Puodelis kavos – nuo 20 (degalinėje) iki 70 nok (kronų);  1 l pieno – 24 nok; duona – 35–50 nok; būsto nuoma – apie 8000–15000 (priklausomai nuo vietos, dydžio, tipo, būklės); pica kavinėje – nuo 120 nok (priklausomai į kokią kavinė eisit, jei į norvegišką, gali tekti pakloti ir 300 nok). 

- Dabartinis jūsų gyvenimo etapas – koks jis?

- Mano gyvenimo etapas dabar yra toks – arba persilaušiu ir labai pamilsiu Norvegiją, arba ne.  Kol kas nesu įsitikinusi, ar man čia tikrai bus gerai. Nebuvo ji mano svajonių šalis, būčiau mieliau pasirinkusi šalį, kur šilta, bet nesigailiu gyvenimo suteikta šia galimybe. Nėra to blogo, kas neišeitų į naudą!

- Ar ilgam suplanavote likti Norvegijoje? Galbūt turite užsibrėžusi kokį tikslą, kurį pasiekusi sugrįšite į Šilutę?

- Minčių yra įvairių, kol kas esu čia, o ką veiksiu toliau, priklausys nuo to, kaip susiklostys viskas toliau. Esu apsibrėžusi sau keletą tikslų, į kuriuos atsižvelgdama ir nuspręsiu, ką daryti toliau. O gal viskas bus visai kitaip, niekas nežino... Kaip matote ir apie Norvegiją nesvajojau, bet atsidūriau čia.  Gal grįšiu ir į Šilutę.  Linkėjimai Šilutei!